Lietuvos studentų sąjunga (LSS) kovo pradžioje išrinko naują vadovą – juo tapo Vytauto Didžiojo universiteto Taikomosios informatikos magistro studentas Vytautas Kučinskas, jau šešerius metus veikiantis studentiškame judėjime.
Su juo kalbamės apie tai, kas pastūmėjo siekti atstovauti studentų interesams nacionaliniu mastu bei kokie pokyčiai laukia organizacijos.
– Vytautai, be daugybės kitų veiklų, pirmiausia – esi studentas. Ką tau tai reiškia?
– Būti studentu reiškia tobulėjimą. Mano nuomone, svarbiausias aukštojo mokslo tikslas ir yra parengti visapusiškai išsilavinusį žmogų, kuris taip pat būtų ir savo srities specialistas. Žinoma, būti studentu kartu galimybė būti bendruomenės dalimi, bendrauti su žmonėmis, kuriuos jungia panaši mąstysena, įsitraukti į judėjimus, organizacijas. Tuo ir yra žavingas studijų laikotarpis – galimybėmis plėsti savo akiratį.
– O kaip pats, būdamas studentu, vertini studijų kokybę Lietuvoje?
– Kalbant apie studijų kokybę, manau, kad pirmiausia reikia pradėti žiūrėti nuo savęs – aktyviai įsitraukti į studijų procesą ir gebėti pasiimti visas suteikiamas žinias. Tai ir stengiuosi daryti. Studijų kokybės Lietuvoje negalima vertinti vienareikšmiškai – ji gali skirtis tiek priklausomai nuo institucijos, tiek pačios institucijos viduje. Tačiau receptas, siekiant kokybę tobulinti, visur yra toks pat – aktyvus visų suinteresuotų pusių, ir ypač studentų, įsitraukimas.
– Pats į studentų problemų sprendimą esi įsitraukęs jau kurį laiką. Kas paskatino ateiti į studentišką judėjimą?
– Studentiškame judėjime esu nuo pirmo bakalauro studijų kurso (įstojau 2015 metais), taigi, skaičiuoju jau šeštus metus. Dar būdamas moksleiviu priklausiau gimnazijos tarybai, ten buvau moksleivių atstovas, todėl natūralu, jog atėjus į universitetą, kur yra visiškai kitokie problemų mastai, poreikis ir noras atstovauti kitų interesams tik dar labiau sustiprėjo. Todėl, tikriausiai, tikslingiausia būtų sakyti, jog paskatino ateiti siekis kovoti prieš neteisybę, – o jos yra visose mus supančiose srityse.
– O kaip nusprendei neapsiriboti veikla universitete ir siekti LSS prezidento posto?
– Mane paskatino noras, vedant organizaciją tinkama kryptimi, įdėti asmeninį indėlį į tai, jog Lietuvos švietimo sistema būtų pavyzdys kitoms valstybėms ir kad mūsų šalyje būtų gera studentams. Mane veda nuoširdus noras siekti studentų gerovės, o taip pat rūpi ir pačios LSS, kaip organizacijos, veiklos tęstinumas – išsaugoti jau nuveiktus darbus bei eiti toliau į priekį. Manau, kad būti LSS prezidentu yra didelė atsakomybė ir įsipareigojimas – prieš visus Lietuvos studentus ir patį save.
– Kaip manai, kokios tavo asmeninės savybės gali padėti šioje pozicijoje?
– Esu užsispyręs, siekiu užsibrėžtų tikslų. Tiesa, tuo pačiu stengiuosi būti ir diplomatiškas bei vadovaujuosi požiūriu „įsivaizduok save kito žmogaus batuose“. Man regis, empatija yra viena iš savybių, kurios mūsų visuomenėje trūksta – jeigu jos būtų daugiau, manau, kad galėtume pasiekti daugiau bendrų tikslų, o aplinka būtų geresnė.
– Kalbant apie tikslus – kokie svarbiausi darbai laukia LSS tavo prezidentavimo laikotarpiu?
– LSS neseniai ketveriems metams priėmė naują strategiją, todėl svarbiausi darbai, žinoma, ir yra paremti strategijos įgyvendinimu. Vieni iš strategijoje įvardintų konkrečių uždavinių, kuriuos norėčiau akcentuoti ir savo veikloje, tai suvienodinti reikalavimus stojant į valstybės finansuojamas ir nefinansuojamas vietas, siekti, jog būtų įteisintas bent vienas alternatyvus kelias įstoti į aukštąją mokyklą, tobulinti valstybės remiamų paskolų studentams sistemą. Žinoma, tai yra tik keletas iš numatytų darbų, tačiau jie jau dabar arba visai netrukus bus aktyviau svarstomi politinėje erdvėje.
– Minėjai, kad tau rūpi veiklos tęstinumas, tačiau ar galime tikėtis ir kažkokių pokyčių?
– Manau, kad pokyčiai reikalingi, tačiau pirmiausia juos norėčiau įgyvendinti ne kalbant apie LSS, o bendrai apie studentišką judėjimą ir jo supratimą. Norisi griauti nusistovėjusius stereotipus apie tai, jog studentų savivaldos narys geba tik pašnekėti, studijose pralenda ant penketo, o pati studentų savivalda tiesiog yra smagių renginių organizavimo būrelis, nieko nedarantis dėl studentų gerovės. Žinoma, stereotipai nesikeis, jeigu patys žmonės realiu pavyzdžiu ir elgesiu neskatins tinkamo požiūrio į juos. Tokie pokyčiai ir reikalingi – kiekvienas studentiško judėjimo dalyvis turi suvokti, dėl ko jis veikia.
– O kaip vertini šiuo metu aukštojo mokslo politikos formavime vykstančius procesus?
– Mane išties džiugina, kad pagaliau pradėta kalbėti apie aukštojo mokslo institucijų (universitetų, kolegijų, mokslinių tyrimų institutų) faktinius skirtumus ir misijų išgryninimą. Atitinkamai, kartu su tuo vyksta diskusijos ir darbo grupės dėl aukštojo mokslo finansavimo pertvarkos. Tiesa, norisi, kad procesai vyktų efektyviau ir ateityje turėtume ne tik diskusijas, bet ir pasiektus rezultatus. Kaune ant vienos sienos yra toks grafiti užrašas: „ieškomi darytojai, mąstytojų yra“. Tai galėtų būti moto, kuriuo dažniau turėtų vadovautis visi politikai, ir neabejoju, kad LSS savo įsitraukimu ne kartą tai primins.
– Tavo nuomone, kokios šalies pavyzdžiu, siekiant aukštojo mokslo proveržio, turėtų sekti Lietuva?
– Mano asmenine nuomone, puikus pavyzdys yra Suomija. Ne tik todėl, kad pasižymi puikiais rodikliais švietimo srityje – mes turime nemažai kultūrinių, geografinių panašumų, todėl ir pasinaudoti gerąja patirtimi galime žymiai paprasčiau. Negalime aklai visko kopijuoti, bet kartais atrodo, jog kiekvienu atveju, keisdami ar tobulindami esamą sistemą, bandome išrasti dviratį. Žiūrėkime plačiau – iš to tik laimėsim.
– Ir pabaigai – kokią žinutę norėtum perduoti studentams?
– Noriu pasakyti, kad norint pasiekti užsibrėžtus tikslus bei daryti pokyčius, svarbus kiekvieno iš mūsų indėlis ir įsitraukimas, todėl link racionalių sprendimų vedantys skirtingi įsitikinimai ir nuomonės visada nugalės prieš abejingumą. Todėl norėčiau studentų paprašyti – nebūkite abejingi ir įsitraukite į problemų sprendimą.
Kalbino Vaiva Sadauskė.