Evaldas Striaukas – buvęs Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos prezidentas ir aktyvus Lietuvos studentų sąjungos (LSS) Alumni. Jis teigia, kad buvimas Sąjungoje padėjo atrasti naujas galimybes ir išlipti iš savo studentų savivaldos sultinio. Interviu jis E. Striaukas dalijasi apie motyvaciją bei nuotykius, pasibaigusius lipimu pro bendrabučio langą.
Kas tave paskatino prisijungti prie studentų atstovybės veiklos ir kaip klostėsi visa kelionė organizacijoje?
Mano kelionė panašiose veiklose prasidėjo dar vaikystėje, vėliau tęsėsi pagrindinės mokyklos, gimnazijos moksleivių savivaldoje, prisidėjau prie Lietuvos moksleivių sąjungos MSIC steigimo. Besiformuojančiam paaugliui tai tapo iššūkiu ir galimybes formuojančia patirtimi, kurios metu mokėmės, atstovavome, inicijavome ir perlipome prieš tai regiono paaugliui neįtikimai atrodžiusius slenksčius.
Įsitraukimas į studentų atstovybės veiklą buvo vienas iš punktų, kurį žinojau, kad įgyvendinsiu tik pradėjęs studijuoti, o kelionė savivaldoje priminė smagaus sekmadienio filmo protagonisto istoriją, kad ir kaip banalokai tai skambėtų. Turėdamas organizacinės patirties ir per gap year‘ą savarankiškumo įgavęs savivaldoje dėjau didelius žingsnius atsakomybių link, o įsitraukimas į paraleliai vykusius projektus akademinėje erdvėje, paskatino ambicingiau veikti. Būtų nuobodoka, jei taip tolygiai ir būtume keliavę su savivalda, bet turėjome organizacinę krizę, iš kurios lėtai, bet stabiliai su komanda išlipome ir kilome, o žvelgiant retrospektyviai procesas tapo didžiuliu išbandymu ir vienu geriausiu prisiminimu su komanda.
Tau, kaip jaunam lyderiui, kas buvo sudėtingiausia einant prezidento pareigas? Kas padėjo įveikti kilusius iššūkius?
Veikiant organizacijoje susiduriame su daugeliu iššūkių ir viena vertus sunku išskirti daugiausia keblumų keliantį aspektą, bet esu linkęs galvoti, kad sudėtingiausia tampa palaikyti fokusą į bendrą ideologinį tikslą, kai esi supamas daugybės paraleliai einančių siekiamybių. Didžiausius iššūkius kelia ir padeda įveikti organizacijoje šalia esantys žmonės, siekiantys bendrų tikslų.
Kaip manai, kas labiausiai motyvuoja studentų savivaldų narius ir kaip pačiam neprarasti noro veikti?
Esame gana paprasti sutvėrimai, o tam tikros taisyklės yra universalios. Žinau, kad daugiausiai organizacijoje teikia pasiekti rezultatai ir pripažinimas. Nesvarbu, ar tai būtų idėjos generavimas, sėkmingi įvykdyti tarpiniai tikslai, ar galutinis rezultatas, nepamirštant proceso, kuris gali tapti smagus. Einant prezidento pareigas noras veikti tampa atsakomybe, o savivaldos nariai prisijungia prie veiklumo cirkuliacijos, taip natūraliai atlikdami mainus.
Turbūt veikiant LSS netrūko linksmų akimirkų. Kurios tau įsiminė labiausiai?
Linksmų istorijų iš gyvenimo Sąjungoje – galybė, bet ne visos atviros visuomenei. Tikrai įsimintinas ir linksmas prisiminimas, kelsiantis šypseną iki senatvės, yra mūsų draugystė su Kauno kolegijos Studentų atstovybe (KK SA) ir gautas pakvietimas į jų rengiamą Pirmą balių.
Grupelė mūsiškių atvykome, įsikūrėme bendrabutyje ir pradėjome pasiruošimo darbus prieš išvykstant į Gargarą. Smagiai leidome laiką ir dėl tų priežasčių ne kartą sulaukėme bendrabučio budėtojos, kuri KK SA savivaldos nariams žadėjo, kad pas ją bendrabutyje daugiau negyvens, tad pasileidome į kelione su autobusu vakarėlio link.
Mūsų buvo gal penkiolika, o autobusas tuščias. Ilgai netrukus prasidėjo šokiai ir dainos autobuso viduje keliaujant Kauno gatvėmis. Tai ilgai neužsitęsė, nes autobuso vairuotojas nebuvo mūsų energijos šalininkas – staigiai stojome vidury kažkurio daugiabučio kvartalo ir buvome išvaryti laukan. Toje vietoje iš vieno iš devynaukščių balkono buvome apsvaidyti petardomis, kas atrodė kiek juokingai ir paskatino nestoviniuoti.
Galiausiai po renginio teko grįžti į bendrabutį ir ropštis į kambarį per langą, kurį buvome palike neuždarytą, nes bendrabučio budėtoja netryško noru mus įsileisti. Grįžimas namo į Vilnių tapo atskira istorija, nes dėl vietų trūkumo traukinyje sėdėjome ant žemės, kol konduktorius perkėlė mus į pirmą klasę.
Kaip manai, kodėl studentų savivaldų nariams verta vykti į LSS mokymus, susitikimus, renginius? Ką tai duoda?
Visi Sąjungą apimantys mokymai, susitikimai, šventės ir darbai yra vienos vertingiausios patirčių, nes tenka išlipti iš savo savivaldos sultinio ir gauti progą pasidalinti problemomis, sprendiniais ir patirtimis su tą pačia kryptimi judančiais bendraminčiais, kas kiekvieną kartą įneša šviežio oro ir grįžę į savivaldą suprantame, kad galime nuversti kalnus.
Jeigu LSS būtų daina, tai kokia?
Kalbant apie Sąjungą, sukasi begalės dainų skirtų progoms ir prisiminimams, bet vienintelė tokia dinamiška ir tiksianti bet kur man visa išliks Natasha Bendingfield – Unwritten.
P.S. Padėka Romui Kupčiūnui, kad atradome ir puoselėjame šį nuostabų kūrinį.
Ko palinkėtum / patartum žmonėms, kurie šiuo metu veikia studentų savivaldose?
Norėčiau palinkėti būti naiviems ir žinoti, kad viskas įmanoma, nes kartu su besinešama ideologija, tai buvo, yra ir bus amžinu varikliu.