Nauja Vyriausybė formuojama, programa rengiama, kol kas detalių nedaug, tačiau artimiausiu metu paaiškės, ko galime laukti ir kokių pokyčių tikėtis aukštojo mokslo srityje.
Lūkesčiai, jog į švietimo sistemą bus žiūrima kompleksiškai ir naujoji valdžia įgyvendins nemažai pokyčių, yra dideli, tačiau dar prieš rinkimus, skaitant partijų programas, pastebėjau, jog švietimo srityje aukštajam mokslui nėra skiriama pakankamai dėmesio. Natūralu, jog to priežastis yra įsisenėjusios ir gilėjančios bendrojo ugdymo sistemos problemos, tačiau, nors tikėtis sisteminių pokyčių visuose švietimo sektoriuose yra naivu, palikti aukštojo mokslo sektorių, apsiribojant tik MTEP finansavimo didinimu, dėstytojų atlyginimų kėlimu ar aukštųjų mokyklų reitingais, yra gana trumparegiška. Todėl pirmiausia mes siūlome ne vykdyti sisteminius pokyčius, o keisti sisteminį požiūrį.
Žmonės, o ne institucijos yra svarbiausi švietimo sistemos dalyviai
Nuolat kalbame apie studentų socialinės dimensijos nuostatų, kurios apimtų studijų prieinamumą, neapsiribojant tik faktiniu patekimu į aukštąją mokyklą, įgyvendinimą Lietuvoje. Tačiau teorija nėra lygu praktikai ir vien kalbėti nepakanka – turi būti imamasi realių veiksmų. Būtina atsisukti į atskirus švietimo sistemos dalyvius ir, sakydamas dalyvius, turiu omenyje ne institucijas, o žmones, kurie institucijas ir paverčia gyvais, pridėtinę vertę bei šalies ateitį kuriančiais, organizmais.
Apie mokinius kalbama jų pasiekimų gerinimo kontekste, apie dėstytojus – jų atlyginimų didinimo bei kompetencijų tobulinimo kontekste, apie mokytojus – taip pat jų atlyginimo didinimo bei, apskritai, jų rengimo kontekste, o kokiame kontekste kalbama apie studentus? Dažniausiai minimas kontekstas neigiamas – studentai nepasiruošę studijoms, nelanko paskaitų, prasti jų akademiniai rezultatai, motyvacijos stoka ir panašiai.
Šioje vietoje atsiranda pagrįstas lūkestis, kad studentų problematikai bus skiriama gerokai daugiau dėmesio.
Lietuvoje finansavimas vienam studentui yra dvigubai mažesnis negu Europos sąjungos vidurkis
Prieš kiek daugiau nei metus, prasidėjus diskusijoms dėl nacionalinio švietimo susitarimo, mes, kaip Lietuvos studentų sąjunga (LSS), deklaravom vieną, atrodytų, paprastą, tačiau universalų siekį – didinti finansavimą vienam studentui ir šį rodiklį nuolat akcentuoti, kai kalbame apie skiriamą šalies BVP dydį švietimui. Šio siekio universalumas slypi tame, kad į jį įeina visos sklandžiam studijų proceso užtikrinimui būtinos lėšos, įskaitant ir dėstytojų ar neakademinio personalo atlyginimus bei paramą studentams, o ne tuščių auditorijų ir nerenovuotų bendrabučių išlaikymą ar naujo betono bei trinkelių klojimą.
Ne kartą esu pabrėžęs, jog Lietuvoje, nepaisant šalies skiriamo optimalaus BVP švietimo sričiai, finansavimas vienam studentui yra dvigubai mažesnis negu Europos sąjungos vidurkis. Šią problemą puikiai iliustruoja ir šalies švietimo ataskaitos, kuriose pabrėžiama, jog sumažėjus studentų skaičiui, per laikotarpį nuo 2012 m. iki 2016 m., 6,3 proc. sumažėjo bendros išlaidos studijoms, tačiau biudžeto lėšos, skiriamos ūkiui ir administravimui, tuo pačiu laikotarpiu išaugo 38 proc. ir išlaidų dalis, tenkanti ūkiui ir administravimui, toliau didėja: 2012 m. siekė 12 proc., o 2016 m. – 16 proc.
Mūsų idėja didinti finansavimą vienam studentui buvo ir tebėra nuolat minima. Galima pasidžiaugti, jog tiek rinkiminių debatų metu, tiek ir po pačių rinkimų, koalicijos sutartį pasirašiusios partijos šį siekį taip pat deklaruoja. Tai suteikia vilties, jog studentai, kaip vieni svarbiausių švietimo sistemos dalyvių, bus ta tikslinė grupė, kurios problemos bus sprendžiamos nuosekliai ir iš esmės.
Reikia pabrėžti, jog finansavimo vienam studentui didinimas nereiškia aklo papildomų lėšų skyrimo. Tai reiškia, jog keičiant sisteminį požiūrį į švietimo finansavimą, net ir dabar turimomis švietimui skiriamomis lėšomis, galime turėti kur kas geresnių rezultatų.
Dėl būtinybės dirbti, studijos virsta šalutine veikla?
Jau daug metų kalbame apie tai, jog studentų finansinė situacija negerėja, tai dar kartą patvirtina ir visai neseniai pasirodę naujausio Eurostudent tyrimo rezultatai. Situacija per kelerius metus nėra pasikeitusi – daugiau nei pusė bakalauro studijų studentų yra priversti dirbti, o darbas, net ir to nenorint, užima gerokai daugiau laiko negu studijos.
Tyrimai rodo labai liūdną situaciją – studentai Lietuvoje per savaitę darbe praleidžia maždaug 33 valandas, o tai yra 5-iomis valandomis daugiau, negu siekia Europos vidurkis. Tuo tarpu, iš visų studentų gaunamų pajamų, valstybės parama sudaro vos 6 proc.
Tai reiškia, jog studentai darbui skiria gerokai daugiau laiko negu studijoms, o ir studijoms skiriamas laikas ne visada yra pats produktyviausias, kadangi tai tampa ne pagrindine, o netgi labiau šalutine veikla. Iš to kyla ir studentų pasirengimo studijoms bei jų motyvacijos problemos, darančios neigiamą įtaką ir dėstytojams, kurie nėra patenkinti, jog jų paskaitose studentai dalyvauja pervargę arba nedalyvauja visai. Visa tai, savo ruožtu, turi ir atvirkštinę reakciją patiems studentams, kurie būna nepatenkinti dėstytojų dėstymo kokybe. Toks užburtas ratas vienareikšmiškai daro neigiamą įtaką visai studijų kokybei, todėl, norint jį nutraukti, būtina imtis ryžtingų pokyčių, teikiant studentams didesnę – orią finansinę paramą, užtikrinančią pilnavertį jų dalyvavimą studijų procese.
Daniško stipendijos modelio idėja ir Lietuvoje
Galbūt atėjo laikas kalbėti apie naują modelį ir studentams mokėti universalią stipendiją?
Kaip pavyzdį galima pateikti Daniją, kurioje didžioji dalis studentų gauna universalią, 700 eurų siekiančią, stipendiją, kurios užtenka patenkinti būtiniausius studentiškus poreikius Norėdami ją gauti, studentai turi atitikti reikalavimus, apimančius aktyvų dalyvavimą studijų procese, ir neviršyti nustatytos maksimalios sumos, gaunamos už darbo santykius, o ją viršijus, studentai nebetenka galimybės gauti universalią stipendiją.
Turi mažėti dirbančių studentų ir jų praleidžiamų valandų darbe skaičius
Atėjo laikas iš esmės įgyvendinti socialinę dimensiją aukštajame moksle. Valstybės finansinės paramos didinimas studentams turi vesti link to, jog mažės dirbančių studentų arba bent jau jų praleidžiamų valandų darbe skaičius. Tuo pačiu būtina įgyvendinti ir pokyčius, susijusius su studentų lengvatinėmis paskolomis, numatant tiek didesnę maksimalią sumą pragyvenimui, tiek ir susiejant jų grąžinimo pradžią su gaunamomis pajamomis po studijų baigimo.
Tai vos keli pasiūlymai, tačiau net ir juos įgyvendinus, būtų galima tikėtis pozityvių pokyčių grandinės: skiriant daugiau laiko studijoms – gerės studentų akademiniai pasiekimai, gerėjant akademiniams pasiekimams, galime tikėtis, jog daugiau studentų imsis mokslinės veiklos arba bent didesnė dalis jų tęs studijas aukštesnėje pakopoje, o visa tai ves link aukštojo mokslo proveržio.