Preloader

Dovydas Kinderys: Alfa ir omega studentų organizacijose arba „ėjau, nes nebuvo kam eiti“

Koordinatorius, pirmininkas, grupės seniūnas, prezidentas, valdybos narys, viceprezidentas, komisijos pirmininkas, koordinatoriaus pavaduotojas, senato narys, direktorius, tarybos narys. Ne vienas skaitantis gali pasigirti turėjęs bent vienas, o kitas gal ir visas išvardintas pareigas, tačiau kiek jos svarbios, kokia atsakomybė su jomis atsiranda? Dažnai apie tai susimąstoma jau pabaigus savo kadenciją, o galvojant, kiek galėjau padaryti ir nepadariau, pradedama gailėtis.

Visa hierarchinė struktūra atsirado ne veltui ir veikia tik tada, kada visi sudėtingo mechanizmo sraigteliai, su antpečiais ar be, veikia taip, kaip tikėjosi tos struktūros kūrėjai. Retai kada būna, kad ta struktūra veiktų kaip šveicariškas laikrodis, bet kaip 5 minučių vėlavimas neskaitomas vėlavimu, taip ir tas laikrodis – jeigu veiks su 5 minučių paklaida, niekas to nepastebės, o siektini rezultatai nuo to labai nenukentės.

Niekada netikėsiu alfa ir omega vadovu, kuris savo vadovaujamoj struktūroj bando viską kontroliuoti, viską daryti pats, nepaskirstydamas atsakomybių ir visada tikėsiu, kad pareigas prisiėmęs asmuo, kuris „ėjo nes nebuvo kam eiti“ bet kokį laikrodį gali išvesti iš rikiuotės taip, kad jis veiktų Jungtinės Karalystės laiku.

Šiandien prisimenu pirmąją savo, kaip studentų atstovybės vadovo, kadenciją – perspaustas  noras padaryti 100 darbų, į kuriuos maksimaliai norėjau įsitraukti pats buvo klaida, kuri kainavo chaosą tiek galvoje, tiek organizacijoje. Beveik dirbtinai, be poreikio, per pusę metų paties iniciatyva buvo sukurta aibė pareigybių, kurių paskirtimi ir efektyvumu tikėjau turbūt tik pats aš.  Sukūrėme fakultetinę SA struktūrą, kurioje atsirado visi komitetai, o SA narių skaičius buvo ne ką didesnis nei turėjusių veikti pareigybių. Trumpai – pavaduotojas turėjo pavaduotoją. Taip ir gyvenome metus su „alfa omega” vadovu ir krūva visokius antpečius turinčių narių, kurie tarpusavyje aiškinosi, kuris už kurį yra svarbesnis, nepaisant to, kad savo pareigas be lapelio ne visada galėdavo įvardinti.  O kur dar delegavimai į aukštosios mokyklos valdymo organus, LSS komitetus ar darbo grupes, Kauno apskirtąjį stalą. Nebuvo taip blogai, kaip gali atrodyti. Sistemingo chaoso sąlygose išryškėjo nauji lyderiai. Iš 100 darbų atlikome trečdalį, o likusius ne iki galo.

Grįžtant iš šių metų Asamblėjos prisiminiau savo antrąją kadenciją ir svajonių komandą, kuri atsirado iš pirmais metai padarytų klaidų. Pats tapau tik „alfa“, atsirado visiškas pasitikėjimas savo komandos nariais, fakultetų pirmininkais. Natūraliai numirusių senųjų pareigų niekas nepasigedo. Susiformavęs stiprus, veikiančių ir motyvuotų žmonių branduolys aplink save pradėjo traukti žmones, kurie turėjo ko siekti ir turėjo daug natūralios nevienadienės motyvacijos.  Vieni siekė rezultato, kiti, galbūt, antpečių, bet tai ir buvo variklis, su kuriuo per tuos metus pasiekėme puikių rezultatų.

Posakis „svarbu ne kiekybė, o kokybė“ greičiausiai buvo išskaptuotas oloje dar akmens amžiuje. Nors kiekviena organizacija yra unikali savo struktūra ir vertybėmis, labai linkiu jose neužsižaisti pareigų žaidimo, o vadovams sugebėti identifikuoti tuos, kurie gali būti branduolys, prie kurio norėtų lipdytis esami ar būsimi lyderiai, turintys tikslus, kuriais jie tiki, prisiimdami atsakomybes savo noru, ir  turintys neužmušamą motyvaciją.

Žmonės traukia žmones, lyderiai ugdo lyderius, o Giraitės kvartalas prie Kauno kažkada buvo plyni laukai, kur drąsūs naujakuriai vidur nieko pasistatė pirmuosius namus. Čia toks pamąstymui.