Vygaudas Ušackas: Studentų pakelta ir nebenuleista trisplavė

Kai 1988 metais į vis stiprėjančią Laisvės ir Nepriklausomybės tėkmę Atgimimas ir Sąjūdžio judėjimas ėmė traukti vis daugiau sąmoningų studentų, tapo akivaizdu – jaunimas dairosi ir trokšta naujų, nepatirtų saviraiškos formų.

Būdų, kaip prabilti, susiburti, nustelbti vadovaujantį komjaunimo vaidmenį ir atrasti savo vietą demokratinių procesų ir institutų plėtroje. Taip užgimė Lietuvos studentų sąjungos atkūrimo idėja. Skirtinguose Lietuvos universitetuose studentų grupės gan spontaniškai pradėjo kalbėti ir veikti.

VU foto 1

Savaitės ir mėnesiai ėmė lėkti Vilniaus universiteto ir Mokslų Akademijos bibliotekose, archyvuose sklaidant Antano Smetonos laikų „Lietuvos Studentą“, renkant informaciją apie okupantų nevaržomų studentų organizacijų, savivaldos organų veiklą.

Šiuo metu laisvas saviraiškos formos – debatus, diskusijas, įvairias studentijos iniciatyvas – tada reikėjo patirti pirmąkart. Apsiginklavus Alexis de Tocquiville „Demokratija Amerikoje“, John Lock, Jean-Jacques Rousseau bei Thomas Jefferson politinės filosofijos skaitiniais išdrįsti intensyviai diskutuoti ir oponuoti kardinaliai priešingai nuomonei.

Ir nors komjaunimo ir profsąjungų aktyvistai nieku gyvu nenorėjo iš savo rankų paleisti nomenklatūrinių svertų bei kontrolės instrumentų studentijos atžvilgiu, universitetuose kilusių permainų ir reformų bangai atsispirti darėsi nepaprastai sunku. Spaudimas naikinti vienpartinę sistemą ir pritarti permainoms, steigti naujus studentų savivaldos organus, privertė jų organizacijas reformuotis, o galiausiai – sudegti laisvės ir nepriklausomybės laužuose.

Dabar galiu tvirtinti, kad 1988-1990 metais spontaniškai prasidėjęs studentų judėjimas pasižymėjo dvejopa misija. Pirmiausia, tai konkrečių akademinio jaunimo interesų raiška rengiant piketus, sambūrius ar protesto akcijas. Net neturėdami formaliai apibrėžtų institucinių organų (registruoto juridinio asmens ir kitų rekvizitų), veikėme susitelkę Lietuvos studentų koordinacinėje taryboje (LSKT).

Jos prezidentu išrinkome Dailės Akademijos atstovą Tomą Knyvą. Tapau viceprezidentu, vadintu Lietuvos Studentų Sąjungos „ideologu“. Taip veikiant išvien, gerai organizuotų studentų akcijų dėka ir padedant Sąjūdžiui, pavyko pasiekti revoliucinių tuometinės valdžios nuolaidų: atsisakyta studentus siųsti į sovietinės kariuomenės apmokymus, atsargos karininkų laipsniui gauti; rudeniop nebevežti prievolinės praktikos į kolūkines 2-3 savaičių talkas; studentams suteiktos lengvatos lankant muziejus ir kt.

Antroji misijos dalis, ir, mano nuomone, pati svarbiausia, mes drąsiai išpažinome ir siekėme bendro tikslo – Lietuvos valstybės Nepriklausomybės atkūrimo. LSKT ir studentų sambūriai nebuvo Sąjūdžio organizacine dalimi, tačiau mes dalyvavome Sąjūdžio organizuotose daugiatūkstantinėse demonstracijose, protesto akcijose, viešuose debatuose spaudoje, per radiją ir televizijos eteryje.

Pagaliau nutiko tai, kuo studentija privalo didžiuotis! Pirmą kartą viešai, dar Maskvos kontroliuojamos Lietuvos televizijos eteryje, 1988 metų liepos 1 d., vykstant tradicinei Baltijos šalių studentų dainių ir šokių šventei „Gaudeamus“, Lietuvos trispalvė suplazdėjo dešimtyje vietų, tuo pačiu metu, tarp atlikėjų ir žiūrovų, Vingio ir Kalnų parkuose.

Gausiai ir netikėtai pasirodžiusių Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybingumo simbolių televizijos kameroms tapo neįmanoma paslėpti ir neparodyti milijonams prie ekranų sėdėjusių žiūrovų.

1990 metų balandį, jau po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, Vilniaus universiteto auloje surengėme pirmąjį Tarptautinį studentų forumą, kuriame dalyvavo studentų atstovai iš Rygos, Talino, Krokuvos, Minsko, Maskvos, Peterburgo, Voronežo, Tbilisio ir Kijevo.

Man teko atsakomybė pirmininkauti šiam forumui, kuris parengė ir paskelbė oficialų kreipimąsi į tuometinį SSRS vadovą M.Gorbačiovą, raginantį jokiu būdu nenaudoti karinės jėgos prieš atkurtą Lietuvos Nepriklausomą valstybę ir jos žmones.

Forumas taip pat ragino Pasaulio studentiją paremti Lietuvos valstybingumo atkūrimą. Su tokia žinia LSKT atstovai vyko į Rusijos, Ukrainos, Gruzijos, Lenkijos, Švedijos, Prancūzijos, Vokietijos universitetus, ieškant sąjungininkų bei skleidžiant žinią apie Lietuvos laisvę.

Jau vėliau, 1991-jų sausį organizuoti studentijos būriai bei pavieniai studentai stojo ginti Lietuvos Seimo, Televizijos bokšto ir Lietuvos radijo ir televizijos pastato nuo okupacinės kariuomenės išpuolių.

1988-1990 metai man, kaip ir daugeliui bendraminčių, aktyviai prisidėjusių atkurti Lietuvos Studentų Sąjungą, išliks, kaip labiausiai įsimintini laikai. Pilni laisvės polėkio, susitelkimo ir entuziazmo „vardan tos Lietuvos“.

Tegu šie trumpi prisiminimai įkvepia dabartinę studentiją prasmingiems Lietuvos ateities kūrimo darbams.

Vygaudas Ušackas yra Lietuvos studentų sąjungos Garbės narys.

Post a Comment

Your email is kept private. Required fields are marked *

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>

Susisiekite su mumis

Šiuo metu mes neprisijungę, palik mums žinutę, į ją atsakysime artimiausiu metu!

Klauskite, mes Jums atsakysime.

Spauskite ENTER