Psichologijos studentei Neringai Butkutei prieš kelerius metus buvo diagnozuota gili epizodinė depresija. Vėliau, kartu su psichiatre stebint merginos psichikos sveikatą, buvo prieita prie išvados, kad ją vargina bipolinis sutrikimas. Neringa sako, kad didžiausias jos streso šaltinis – studijos, tačiau šiuo metu, nors vis dar studijuoja, yra stipriai save pataisius – jos savijauta nėra koreguojama vaistais, o naktimis miega ramiai ir giliai. Apie merginos patirtį skaitykite interviu.
Su kokiais iššūkiais teko susidurti tapus studente?
Mano studentavimas prasidėjo 2016 m., kai įstojau į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) medicinos studijų programą. Vien faktas, kad įstojau papildomo stojimo metu, įrodo, kad buvau stipriai motyvuota ir užsibrėžusi siekti savo tikslo. Tėvai, suprasdami studijų sudėtingumą, mokėjo tiek už mano mokslus, tiek apgyvendinimą ir duodavo pinigų kasdienėms išlaidoms, todėl pragyvenimo iššūkiai manęs nevargino. Pirmi mėnesiai mane žavėjo, buvo įdomūs, tačiau ilgainiui pastebėjau, kad pradedu jausti vis didesnį stresą ir nuovargį. Trūko šeimos ir draugų (esu iš Vilniaus), svetimas miestas nebuvo toks artimas. Sumažėjo miego naktimis, ėmiau nebesuprasti, ką skaitau ir ką mokausi. Nespėdavau pasiruošti atsiskaitymams ir, prasidėjus pirmajai sesijai, nusprendžiau, kad noriu mesti mokslus. Nebuvau visiškai apsisprendusi, ar laikinai, ar visam. Gavosi taip, kad mečiau su visam.
Po 2 metų pertraukos nusprendžiau studijuoti vėl, todėl dabar esu Vilniaus universiteto psichologijos studijų programos antro kurso studentė. Mokslai savo kompleksiškumu galėtų prilygti medicinai, tačiau nėra tokie sudėtingi, tad lieka laiko laisvalaikiui ir šeimai. Sunkiausia yra suderinti studijas su darbu, kadangi išlaikau save pati. Šiuo metu dėl pasaulinės pandemijos gyvenu pas tėvus, tačiau pusę metų iki jos gyvenau su kambarioke nuomojamame bute, už kurį mokėjau pati, nes derinau studijas su vakariniu darbu bare. Tai irgi prisideda prie nuovargio ir streso, tačiau po daugiau nei metų gydymosi medikamentais ir terapijomis su juo susitvarkyti man lengviau.
Studijų metu kreipėtės psichologinės pagalbos. Dėl kokių priežasčių?
LSMU suteikia akademines atostogas tik dėl 3 priežasčių – rimta liga su gydytojo rekomendacija akademinėms atostogoms, artimojo slauga ir nėštumas. Kreipiausi į psichiatrę tikėdamasi gauti „bilietą“ į akademines atostogas, nes tai buvo vienintelis įmanomas kelias atsitraukti nuo studijų. Stresas ėmė valgyti ne tik mano psichologinę būseną, bet ir patį kūną – buvau nusėta stresinio pagrindo viso kūno pūsleline, per 1,5 mėn. numečiau 12 kg. Pasidariau perdėtai emocionali, nuo visiškos nemigos iki miego naktimis po 10 val., prie viso to dar miegodavau pietų miego dienos metu. Ką iš mano pasakojimų nusprendė psichiatrė, tą jau įtariau ir aš, jog visa bėda yra ne nuovargyje, o žymiai giliau. Man buvo diagnozuota gili epizodinė depresija. Nebuvo lengva su tuo susitaikyti, tad diagnozę įnirtingai neigiau ir savo savijautos priežastimi laikiau studijas. Man buvo pradėtas taikyti medikamentinis gydymas, tačiau jį palaikiau apie 3 mėnesius, nes pajaučiau pagerėjimą ir vaistus nutraukiau savo sprendimu. Tai mane galiausiai ir įtikino, kad nesu pakankamai gabi medicinos studijoms, jog jų nepatempiu, todėl perdėtai didelis pastangų įdėjimas man kainavo daug mano sveikatos.
Antrą kartą kreipiausi pagalbos 2018 metų pabaigoje, studijuodama jau VU. Keistas sutapimas, kad įpusėjus pirmam kursui man vėl kažkas „susisuko“, tačiau šįkart buvau sąmoningesnė, nes supratau, kad mano nuotaikų svyravimai nėra sukelti tik nuovargio ir streso. Naktimis visiškai negalėdavau užmigti, iki 4-6 ryto lūkuriuodavau lovoje, dieną jausdavausi kaip zombis, taip ir atrodžiau. Tuo metu buvau ką tik nutraukusi toksiškus romantinius santykius su priešinga lytimi, mokslai sekėsi pakankamai gerai, tačiau gal nebuvo tokie įdomūs kaip medicina, nesijaučiau stipriai motyvuota.
Mane ėmė varginti emocinės iškrovos, kurias tiesiog prarėkdavau, praverkdavau, retsykiais net bandydavau sukelti sau skausmą. Kartu su psichiatre stebint mano nuotaikų svyravimus, vaistų tinkamumą ir iš pasakojimų apie gyvenimą iki antro kreipimosi, po kurio laiko priėjome išvadą, kad mane vargina bipolinis sutrikimas – mėnesį laiko skraidau kaip paukštis, o tada keletą mėnesių jaučiuosi žemės šliužu. Ir tai nuolat kartodavosi. Savijauta neturėdavo jokio atspirties taško – taip tiesiog nutiko. Pradėjau vaikščioti į grupines psichoterapijas, kurios padėjo man atrasti save iš visai kitų perspektyvų, dėl ko dabar esu sąmoningesnė, nei buvau prieš tai. Sugebu atpažinti ir suvaldyti savo savijautą – palaikyti ją ties horizonto linija. Žinoma, jog studijos prisideda prie mano savijautos, nes jos yra pagrindinis mano streso šaltinis. Būtent dabar, pandemijos metu, labai sunku yra atrasti motyvacijos gilintis į studijas, kai reikia galvoti iš kur gauti pajamų pragyvenimui, kadangi prasidėjus karantinui likau be darbo. Ėmiau konsultuotis su savo psichoterapeutu nuotoliniu būdu, kadangi minčių galvoje labai daug ir jos nesustoja suktis.
Kas paskatino kreiptis pagalbos?
Studijuodama LSMU nusprendžiau pati. Pagrindinė priežastis buvo noras gauti akademines atostogas. Dabar, kai esu VU studentė, buvau paskatinta aplinkinių, kadangi mano „pamišimas“ matėsi tiek akyse, tiek elgesyje. Džiaugiuosi, kad turėjau stiprų šeimos palaikymą, nors ir ne visi jos nariai leido sau suprasti, kad psichikos sveikatos sutrikimas yra rimta ir net išdrįsdavo manęs paklausti, ar aš tikrai neišsigalvoju.
Kaip, susidūrus su psichikos sveikatos problemomis, nukentėjo studijų procesas ar rezultatai?
Labai nukentėjo. Man sunku atrasti vidinės motyvacijos, dažniausiai mane atlikti darbus priverčia supratimas, kad galiu būti išmesta iš universiteto arba prasti įverčiai atims mano valstybės finansuojamą vietą. Dabar esu depresijos epizode, mane vargina nerimas ir pasimetimas, todėl dažniau renkuosi nieko neveikimą, negu galvos kimšimą akademine informacija. Būna dienų, kai pati savimi netikiu, jog padarau tiek daug porai savaičių į priekį, tačiau tai nutinka dažniausiai tada, kai jau esu link pagerėjimo ir linkstu į visai kitą bipolinio sutrikimo pusę. Dabar mano savijauta nėra koreguojama vaistais, naktimis miegu ramiai ir giliai, todėl esu save stipriai „pataisius“.
Kaip vertinate aukštųjų mokyklų, kuriose teko studijuoti, komunikaciją apie psichologinės pagalbos prieinamumą studentams, prevencines veiklas, bendrai psichikos sveikatą?
Būdama LSMU studente net nebuvau girdėjusi apie galimybę gauti psichologinę pagalbą universitete (galbūt tada net nebuvo tokios galimybės, o kiek žinau dabar, ten yra 4 konsultuojančios psichologės, kurios lygiai taip pat yra ir universiteto dėstytojos). Kai kreipiausi į universiteto darbuotojus su prašymu išeiti akademinių atostogų, manęs nebuvo paklausta, kodėl noriu tą padaryti, ar man nereikia pagalbos – nieko. Susidariau įspūdį, kad niekas tų studentų nelaiko ir nesirūpina jų gerove. Juolab, kai pateikiau galutinius dokumentus ir gydytojų komisijos išrašą, nebuvo pasiteirauta dėl mano savijautos. Galbūt kažkiek aš čia susireikšminu, bet tikiu, kad darbuotojai nekreipia į tai dėmesio todėl, kad gydytojo pažymos atnešimas yra lengviausias kelias išeiti akademinių atostogų. Tikiu, kad nemažai studentų yra pateikę pažymą išeiti ne dėl to, kad iš tiesų serga, o kad turėtų laiko pamąstyti, ar nori tęsti studijas, arba tiesiog jaučiasi perdegę nuo studijų krūvio.
Žinau, kad VU turi porą psichologinės pagalbos konsultavimo kabinetų. Šią informaciją sužinojau iš kuratoriaus, informacinių bukletų ir galiausiai radau pati. Socialinėje erdvėje, praktinius užsiėmimus ir seminarus VU rengiantys asmenys sukuria viešus renginius, kuriuose galima užsiregistruoti į vykstančius užsiėmimus psichologinės pagalbos temomis. Galbūt žinau apie tai todėl, jog pati esu psichologijos studentė. Tikiu, kad kitų studijų programų studentai apie tai net nenutuokia.
O kaip manote, ar aukštosios mokyklos turėtų skirti daugiau dėmesio studentų psichikos sveikatai bei prevencinėms veikloms, ar visgi tai labiau pačių studentų asmeninis reikalas?
Manau, kad aukštosios mokyklos turėtų skirti tam nemažai dėmesio, nes studijos prie psichinės būsenos tikrai aktyviai prisideda, kadangi tai, mano atveju, yra pagrindinis streso ir nuovargio šaltinis. Su psichikos sveikatos sutrikimais susidūrę žmonės nebūtinai tuos sutrikimus pastebi, todėl svarbu yra užsiimti prevencine veikla, kuri informuotų apie galimą ilgalaikį streso ir ne tik jo poveikį. Aišku, kiekvieno žmogaus sveikata yra asmeninis reikalas ir individas pasirenka, su kuo savo išgyvenimais dalintis ir su kuo ne, bet prie viso šito noriu pridurti ir apie universitetą, kuris norėdamas save tituluoti kaip suteikiantis aukštą studijų kokybę, turėtų bent jau bandyti suteikti ir aukštos kokybės pagalbą, jog kelias link išsilavinimo būtų sklandesnis ir tolygesnis.
Ir pabaigai, ką patartumėte studentams, kurie nori kreiptis pagalbos į specialistus, tačiau bijo, nedrįsta, jaučia gėdą ar nežino, nuo ko pradėti?
Pradėti visada reikia nuo savęs. Stebėti savo savijautą, ją analizuoti. Psichologai, psichiatrai, psichoterapeutai yra šios savianalizės vedliai, jie pateikia konstruktyvias įžvalgas, kurios padeda atrasti mūsų prastos savijautos priežastis ir jas likviduoti. Savo ruožtu, psichiatrai padeda pritaikyti tinkamą medikamentinį gydymą, kuris tik užtvirtina savijautos gerėjimo procesą bei atstato fiziologinius pakitimus, kurių apčiuopti ar pamatyti plika akimi negalim. Dažniausiai žmonės bijo kreiptis, nes jiems bus užklijuota kažkokia „etiketė“, jie bijo išgirsti kažką, ko nesugebės pripažinti, tačiau viskas yra įmanoma. Konsultuotis pas psichologus rekomenduočiau net jokių sutrikimų neturintiems ar jų nepastebintiems žmonėms, nes savęs pažinimas visada bus naudingas ir tik padės per gyvenimą eiti ramiau.
Iniciatyva „Ar studentų psichikos sveikata – aukštųjų mokyklų reikalas“ yra dalis Lietuvos studentų sąjungos vykdomo projekto „Sistemingo studentų psichinės sveikatos stiprinimo programa Lietuvos aukštosiose mokyklose“, kuriuo siekiama skatinti psichologinio konsultavimo paslaugų ir emocinės paramos plėtrą studentams, užtikrinant kvalifikuotą pagalbą Lietuvos aukštosiose mokyklose ir įgyvendinti prevencines veiklas, skatinančias geresnę studentų psichinę sveikatą bei kuriančias ir puoselėjančias teigiamą psichologinį klimatą aukštosiose mokyklose.