„Tegu palieka visa tai, kas buvo gera, kas blogai. Lai širdyje liepsnoja LSS laužai“, – žodžiai, kuriuos mintinai moka kiekvienas Lietuvos studentų sąjungos (LSS) bendruomenės narys. Jų autorė – LSS alumni Sandra Maslauskienė. Ji – buvusi Vilniaus pedagoginio universiteto Studentų atstovybės prezidentė ir LSS biuro vadovė, vėliau – žmogiškųjų išteklių koordinatorė. Interviu S. Maslauskienė dalinasi prisiminimais ir patarimais įkvėptais veiklos studentiškame judėjime.
Kaip atrodė jūsų kelias LSS?
Jau stodama į Vilniaus pedagoginį universitetą 2001 m. žinojau, kad visų pirma ieškosiu Studentų atstovybės, jaučiau vidinį šauksmą, kad turiu ten būti. Buvau veikli mokykloje, rajono jaunimo reikalų taryboje, tad „pasyvus“ studijavimas buvo tikrai ne man. Norėjosi būti kartu su tais, kurie kuria ir inicijuoja pokyčius.
Pirmaisiais metais tapau fakultetinės atstovybės vadove, antraisiais – universiteto atstovybės prezidente. Universiteto SA vadovavau dvi kadencijas. LSS tuomet vadovavo Nerijus Ramanauskas, jį pakeitė Mindaugas Reinikis, po jo sekė Mindaugas Boguševičius. Sąjungos prezidentu tapus Jonui Okuniui 2005 m. prie jo komandos prisijungiau ir aš. Pradžioje kaip biuro vadovė, vėliau – kaip žmogiškųjų išteklių koordinatorė.
Kas labiausiai įsiminė iš veiklos Sąjungoje? Kokiu savo darbu labiausiai didžiuojatės?
Esu santykio ir ryšio žmogus, tad ryškiausi mano atmintyje – ilgi bendrystės vakarai su dainomis. Dainuodavom visi vakarojant po LSS Tarybos posėdžių, mokymų, Asamblėjose. Į pirmąją Asamblėją nuvažiavau 2002 m. tik baigusiu pirmąjį kursą ir per 20 m. esu praleidusi tik 3 Asamblėjas. Asamblėja man tapo neatsiejama vasaros pabaigos tradicija. Gera buvo dalyvauti kaip studentei (simuliacijos buvo rimta praktinė mokykla ruošiantis posėdžiams universitete), gera buvo organizuoti jas, gera atvykti ir kaip LSS Alumni. Tuo laikotarpiu veikė dvi nacionalinės studentų sąjungos, tad įdomybių ir visokių nepasidalinimų netrūko.
Šypseną kelia LSS Tarybos posėdžių prisiminimai vadovaujant Mindaugui Reinikiui. Posėdžius pradėdavom giedodami studentų himną „Gaudeamus“ ir dėvėdami tokias senovines juokingas LSS kepuraites su snapeliu. Tebeturiu tą kepuraitę ir mielai padovanočiau LSS muziejui.
Drąsiai veikėme, labai tikėdami tuo, ką darom. LSS suteikė galimybę būti ne tik akademinio jaunimo gyvenimo kūrėjais, bet ir prisidėti prie Lietuvai svarbių įvykių, projektų kūrimo. Koks jaudulys buvo dirbant Lietuvos Respublikos Seime referendumo dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą metu ir koks džiaugsmas sužinojus, jog mes tapome didelės Europos šeimos dalimi.
LSS istorija ir tradicijomis tapę dalykai gimdavo, kartais visai netyčia. Štai kad ir Asamblėjos vieta – Šventoji, mano atrasta ir pasiūlyta, o dabar regis kitaip ir būti negali. LSS himnas gimė taip pat visai netyčia. Sudėjau žodžius pagal vienos pop dainos melodiją (regis Studijų mugei CD išleidome su keliomis muzikinėmis versijomis), po kiek laiko Jonas Okunis surado vaikinuką iš VDU SA, kuris mano žodžiams sukūrė originalią melodiją ir štai, vuolia – LSS himnas gyvuoja kartu su LSS laužais.
Kokias pamokas suteikė LSS?
Čia kaip iš liaudies išminties lobynų, kurie byloja – „ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“. LSS mano gyvenimą pripildė unikalių patirčių, įkvepiančių pažinčių, nuostabių draugų. Tai tarsi beprotiškų potyrių pilna kelionė iš kurios kiekvienas pasiima tiek, kiek nori ir gali.
Pamenu, kažkokiu sunkesniu metu (studentiškų intrigėlių rinkiminių laikotarpiu tikrai netrūkdavo), būdama VPU SA prezidentė ašarojau, o tuometis LSS LSP koordinatorius, buvęs VDU SA prezidentas Tadas Martusevičius sako: „Sandra, jei jau esi vadovas, kad ir kaip sunku, negali suskysti prieš komandą, prieš savo žmones. Verk, rėk į pagalvę kiek nori, bet jei jau prisiėmei pareigą ir atsakomybę – daryk tai tvirtai ir atsakingai iki pabaigos.“ Ačiū, Taduliui už tą sugrąžinimą. Šiuo principu vadovaujuosi lig šiolei – jei pasakei A, turėsi pasakyti ir Ž.
LSS davė drąsos pamoką ir supratimą, kad sutelkta bendruomenė gali daug ką pakeisti. Drąsiai sakėm tiesą, buvom principingi, ambicingi, kūrybiški, iniciatyvūs ir pašėlę.
Ar veikla LSS turėjo įtakos tam, ką veikiate ir kuo esate dabar?
100 proc. LSS dovanojo daug pažinčių su nuostabiais žmonėmis, laiko patikrintų draugų. Komandinio darbo, lyderystės įgūdžių. Ugdymas LSS veiklose ir mokymuose tiesiogiai turi įtakos tam, ką veikiu dabar. Šiuo metu vadovauju Raseinių rajono specialiajai mokyklai.
LSS suformavo stiprią pareigą savanorystei, tai aktyviai darau ir dabar: savanoriauju Raseinių parapijos Šeimos centre palydint sužadėtinius rengimo šeimai programoje, bei tėvų, auginančių vaikus su negalia paramos grupėje.
Kaip LSS matote dabar?
LSS matau kaip jaunatvišką, profesionalią, tvirtas vertybes ir kryptis turinčią organizaciją. Kiekvienas laikmetis turi savo iššūkių ir savo žavesio. Mano LSS karta – reformavo aukštąjį mokslą, tiesė tarptautinius tiltus, rūpinosi studentų gerbūviu ir t. t. Dabartinis LSS‘as gyvena panašiomis aktualijomis, tuo pačiu susidurdamas su globaliais iššūkiais: pandemija, karas Ukrainoje. Tai įpareigoja LSS būti stipriais lyderiais remiant ir įgyvendinant pilietines iniciatyvas.
Kokį patarimą duotumėte dabartiniams studentų atstovams?
Tiesos, sąžinės ir širdies balso dermės, aistros, ką darote. Drąsos veikti, siekio kurti ir telkti. Būti sproginėjančiais idėjų fontanais. Kada jei ne dabar? Kas jei ne jūs?
Neseniai paminėjome Vasario 16-ąją ir viena iš LSS vertybių yra laisvė, kaip ją suprantate?
Laisvė – be galo plati sąvoka prasidedanti mūsų mintyse, pereinanti į žodžius ir veiksmus. Tai ir atvirumas nemeluoti sau, sakyti tiesą tokią, kaip aš suprantu, tai ir atsakomybė už savo žodžius ir veiksmus, už savo artimą, už savo kraštą ir ateitį.
Ko palinkėtumėte LSS bendruomenei?
Svajonėms aukščio, gelmės mintims, erdvės jausmams. Ir… Vienybės! Kaip dainavo Lietuvos kultūros klasikai „Keistuolių teatras“, nėra neįmanomų dalykų „tik svarbu labai norėti, pasistengti ir tikėti“.