Vytauto didžiojo universiteto Psichologijos klinikos vdovė dr. Kristina Kovalčikienė pastebi, kad įveikti savo sunkumus ir rasti išeitis daugeliu atvejų žmogus yra pajėgus pats, o didžioji dalis problemų žmogaus gyvenime sprendžiamos be psichologo pagalbos. Visgi, psichologo pagalba reikalinga tuomet, kai žmogus, dažnu atveju, jau viską išbandęs, negali pats susitvarkyti su savo vidiniais išgyvenimais. Daugiau apie psichologinį konsultavimą – interviu.
Esate Vytauto Didžiojo universiteto Psichologijos klinikos vadovė. Ar galite plačiau papasakoti apie šios klinikos veiklą, krūvius, su kokiais iššūkiais tenka susidurti?
Pirmiausia, norisi paminėti, kad šis padalinys turi ilgą savo gyvavimo istoriją. Vytauto Didžiojo universitete Psichologijos klinika buvo įsteigta dar 1998 m. Per daugiau nei 20 metų išsigrynino šio padalinio pagrindinės veiklų kryptys. VDU Psichologijos klinika yra Socialinių mokslų fakulteto padalinys, kurio misija – siekti VDU akademinės bendruomenės psichologinės gerovės užtikrinimo ir puoselėjimo bei socialiai atsakingo universiteto vystymo, remiantis gerąja analogiškų padalinių kituose Lietuvos ir užsienio universitetuose patirtimi bei mokslu grįsta praktika. Pagrindinės VDU Psichologijos veiklų kryptys yra trys: 1) vykdyti universiteto bendruomenės psichologinės gerovės ir jai reikšmingų veiksnių stebėseną, 2) stiprinti universiteto bendruomenės psichologinę gerovę, vykdant psichologinį švietimą, prevenciją ir teikiant psichologinę pagalbą bei 3) vystyti mokslu grįstą psichologijos praktiką, vykdant mokslinę ir metodinę mokomąją veiklą.
Kalbant apie krūvius, turime didelę psichologų ir psichologų-savanorių komandą, tad tie krūviai pasiskirsto. Didesni pajėgumai atvertų dar daugiau galimybių veikloms plėtoti.
Su iššūkiais susiduriame, kaip ir visi. Pats „šviežiausias“ iššūkis – persiorientavimas darbui nuotoliniu būdu, paskelbus karantiną šalyje. Manau, kad su šiuo iššūkiu puikiai susitvarkėme, nors teko nemažai padirbėti. Reaguodami į aplinkybes, individualias psichologo konsultacijas taip pat perkėlėme į virtualią erdvę. Reikėjo rasti įrankį nuotolinėms konsultacijoms, kuris užtikrintų saugumą ir konfidencialumą. Pasirinkome aukštus saugumo standartus atitinkančią konsultavimo nuotoliniu būdu platformą (doxy.me). Be to, situacija sudėtinga ir iš profesinės etikos pusės. Konfidencialumo pažeidimo, privačios informacijos nutekėjimo rizika konsultuojant nuotoliniu būdu yra didesnė (net ir naudojant labai saugią konsultavimo platformą), nei konsultuojant akivaizdžiai. Tad papildomai reikėjo dėti pastangas, informuojant studentus atsakingai įvertinti galimybes turėti saugias nuotolines konsultacijas iš savo pusės (kad nieko kambaryje nebūtų, niekas negirdėtų ir pan.). Tas ne visada buvo lengva, nes dalis studentų karantino metu liko gyventi bendrabučiuose, o išprašyti kambariokus kurį laiką kažkur pasivaikščioti karantino metu – nebuvo įmanoma. Tad su tais iššūkiais susidūrėme tiek mes, tiek studentai. Kita vertus, iš anksčiau turimi ir VDU Psichologijos klinikoje naudojami nuotoliniai įrankiai karantino metu suteikė galimybę studentams naudotis įvairiomis psichologinės pagalbos formomis: e-konsultavimo sistema, kurioje visiškai anonimiškai studentas ir konsultantas gali susirašinėti elektroniniais laiškais bei internetinė „Asmeninių pokyčių programa“ studentams, kurie susiduria su iššūkiais, sunkumais ar nori kažką keisti savo gyvenime.
Ar daug studentų kreipiasi psichologinės pagalbos? Kokios tendencijos?
Dėl besikreipiančių studentų – tendencijos panašios, kaip ir kai kurių kitų šalių universitetuose. Per metus psichologine pagalba universitete pasinaudoja apie 1,5 proc. visų universiteto studentų. Kaip ir minėjau, statistika panaši, nesame išsiskiriantys – kreipiasi panašiai tiek, kiek ir į kolegas užsienyje.
Besikreipiančių studentų suaktyvėjimas paprastai stebimas artėjant kiekvienai sesijai. Intensyvesnis laikotarpis būna pavasario semestro pabaigoje, artėjant egzaminų sesijai ir baigiamųjų darbų gynimams. Šis laikotarpis paprastai įtemptas visai akademinei bendruomenei – tiek studentams, tiek dėstytojams, tiek administracijai.
Kaip universitetui sekasi užtikrinti, kad psichologinės pagalbos sulauktų visi, kuriems jos reikia? Kiek maždaug studentui tenka laukti?
Pirmiausia, stengiamės, kad laukti tektų kuo mažiau. Kaip jau minėjau, turime nemažą komandą konsultuojančių psichologų ir psichologų-savanorių (VDU Psichologijos katedros dėstytojų), tad sudarome labai plačias konsultacijų galimybes (nuo pirmadienio iki penktadienio, viso yra 25 konsultacijų laikai). Be to, pagalba neapsiriboja vien psichologiniu konsultavimu, kviečiame studentus mokytis relaksacijos technikų, kviečiame į asmenybės augimo grupes, siūlome naudotis kompiuterine savipagalbos programa, e-konsultavimo sistema, organizuojame įvairius seminarus ir t.t. Taip pat teikiame informaciją ir apie pagalbą už universiteto ribų.
Neretai studentams tenka palaukti konsultacijų. Taip nutinka ne tik tais atvejais, kai visi konsultantai yra užimti, bet ir tuomet, jei studentas nori pakliūti pas konkretų psichologą (pvz., pas kurį lankėsi anksčiau) arba tai yra psichologijos studijų programos studentas (nekonsultuoja psichologas, kuris yra studento dėstytojas ar darbo vadovas). Pasitaiko, kad tenka laukti mėnesį ar daugiau, tačiau dažniausiai laukia 2-3 savaites. Lankstesni studentai konsultacijų laukia mažiau. Skubiais atvejais – priimami nedelsiant.
Ar matote poreikį ateityje plėsti psichologinio konsultavimo paslaugas bei emocinę paramą studentams?
Esame parengę ir rudenį planuojame įgyvendinti VDU studentų psichologinės gerovės stebėsenos sistemą, kuri leis įvertinti studentų psichologinę gerovę ir sunkumus, jų kitimą bei identifikuoti tikslines studentų grupes, kurioms labiausiai reikalinga psichologinė pagalba. Tokiu būdu matysime poreikį ir galėsime organizuoti pagalbą konkrečioms tikslinėms grupėms. Be to, rudenį savo siūlomas paslaugas papildysime dar viena – porų psichologinio konsultavimo paslauga. Tad jei studentas turi reikšmingus ilgalaikius romantinius santykius, kurie nesiklosto taip, kaip norisi, ir abu partneriai nori savo santykius sustiprinti, VDU Psichologijos klinika pasiūlys galimybę kreiptis poros konsultavimui.
Viena problemų, su kuriomis neretai susiduria studentai, informacijos apie pagalbos teikimą trūkumas. Kaip manote, kodėl studentai nežino, jog dažnu atveju pagalbos gali kreiptis į savo aukštąją mokyklą? Kokias komunikacijos priemones tam renkasi VDU?
Sunku pasakyti, kodėl studentai nežino ar teigia nežinantys. Galbūt tuo metu ta informacija nėra jiems aktuali ir atmintyje neužsibūna. Iš savo pusės dedame visas pastangas, kad informacijos sklaida apie universitete teikiamą psichologinę pagalbą būtų kuo įvairesnė.
Kasmet VDU Psichologijos klinikos paslaugas pristatome visiems pirmakursiams įvadinės studijų savaitės renginiuose, o užsienio studentams – orientacinių dienų renginiuose. VDU Psichologijos klinikos plakatai ir skrajutės yra visose universiteto erdvėse (skirtinguose rūmuose, bendrabučiuose). Informacija apie VDU Psichologijos klinikos paslaugas (lietuvių ir anglų kalbomis) yra prieinama VDU tinklapyje, VDU Psichologijos klinikos tinklapyje, reklaminis skydelis („baneris“) matomas universiteto interneto puslapiuose, studentų savitarnos portale, Moodle. Siunčiame elektroninius laiškus kiekvienam studentui į asmeninį paštą su informacija apie paslaugas ar kita informacija (pvz., visai neseniai, prieš prasidedant šio pavasario egzaminų sesijai, siuntėme visiems VDU studentams psichologų rekomendacijas, kaip palaikyti gerą savijautą bei motyvaciją šios neeilinės-nuotolinės egzaminų sesijos metu).
O kaip manote, ar studentų psichikos sveikata yra aukštųjų mokyklų reikalas, ar visgi tai vien pačių studentų asmeninis klausimas?
Į šį klausimą vienareikšmiškai atsakyti yra sudėtinga. Manau, reikalas abipusis. Jei aukštojoje mokykloje bus prieinama psichologinė pagalba, tačiau studentas nebus motyvuotas kreiptis / keistis, tai darbas su psichologu nebus veiksmingas. Ir priešingai, jei studentas ieškos pagalbos, bet aukštojoje mokykloje tokios paslaugos neteikiamos – irgi blogai.
Manau, kad profesionali, kokybiška psichologinė pagalba turėtų būti kiekvienoje aukštojoje mokykloje. Pirmiausia, aukštoji mokykla turėtų sudaryti galimybes studentui reikiamą pagalbą gauti, o studentas – laisvas rinktis, kreiptis pagalbos universitete ar kažkur kitur, kadangi nemažai psichologinės pagalbos galimybių yra ir išorėje (už universiteto ribų). Psichikos sveikatos paslaugos visuomenei yra puikiai išvystytos ir prieinamos (psichikos sveikatos centrai, privati praktika, pagalbos telefonu linijos), tad studentas tikrai turi galimybes kreiptis pagalbos ne tik aukštojoje mokykloje. Kita vertus, viduje ši paslauga yra greičiau prieinama, patogesnė vietos atžvilgiu, subjektyviai saugesnė, nes esi tos bendruomenės, kuriai tu rūpi, narys. Svarbiausia, kad studentai nedelstų kreiptis, jei tokia pagalba yra reikalinga, o aukštoji mokykla sudarytų tam galimybes (viduje arba informuotų apie pagalbą išorėje). Taigi, palaikyčiau nuomonę, kad studentų psichikos sveikata yra tiek aukštųjų mokyklų, tiek paties studento asmeninis reikalas.
Ir pabaigai, ką patartumėte studentams, kurie nori kreiptis pagalbos į specialistus, tačiau bijo, nedrįsta, jaučia gėdą ar nežino, nuo ko pradėti?
Žengti pirmą žingsnį tikriausiai visais atvejais yra sunkiausia. Ir tai suprantama, nes tai yra nauja patirtis, o žmogus kreipiasi tikrai ne džiaugsmo akimirkomis, o išgyvendamas sudėtingą laikotarpį savo gyvenime. Dažnai suprantame, kad reikėtų kreiptis į specialistą, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių to nedarome, atidėliojame. Tarp šių priežasčių yra ir baimė, gėda, nerimas ar nežinomybė, kas vyksta psichologo kabinete. Kiekvienam tos priežastys būna skirtingos. Visgi ta baimė kreiptis į psichologą gali būti susijusi su tuo, kad kartais netgi pačiam sunku suprasti, kas yra negerai. Ne visada besikreipiantis pagalbos tiksliai žino, kokią problemą jis nori išspręsti. Tokiu atveju norisi padrąsinti – psichologas padės išsiaiškinti ir kartu su klientu rasti atsakymus bei išeitis. Kartais bijoma, kad psichologas atskleis kažkam kitam jo išgyvenimus, apgaus, kartais gėda parodyti savo silpnumą ar trūkumus. Tais atvejais taip pat norisi nuraminti. Profesionalūs psichologai dirba laikydamiesi psichologo profesinės etikos kodekso, kuriuo remiantis siekia klientų gerovės, laikosi konfidencialumo, gerbia kliento apsisprendimą (pvz., nutraukti konsultavimo procesą), priima klientą tokį, koks jis yra. Galiausiai, prieš prasidedant konsultavimo procesui, klientas ir konsultantas pirmiausia aptaria visas sąlygas (tokiu būdu išsklaidydamas visas abejones) ir tik tuomet pradeda konsultavimo procesą.
Kreiptis į psichologą tikrai nereikėtų bijoti, gėdintis. Kai peršalame, susergame gripu – gydomės, kai skauda dantį – registruojamės pas odontologą. Taip ir šiuo atveju, jei vidinėms problemoms išspręsti reikalingas profesionalas – kreipiamės.
Vis dėlto, daugeliu atvejų žmogus yra pats pajėgus įveikti savo sunkumus ir rasti išeitis. Didžioji dalis problemų žmogaus gyvenime sprendžiamos be psichologo pagalbos, o psichologo pagalba reikalinga tuomet, kai žmogus (dažnai viską išbandęs) negali pats susitvarkyti su savo vidiniais išgyvenimais. Be to, neretai problemų slegiamas žmogus ne visuomet pats ieško pagalbos, tad artimieji, aplinkiniai (kolegos studentai, kambariokai, dėstytojai) taip pat turėtų nenusisukti ir tokią pagalbą korektiškai pasiūlyti.
Iniciatyva „Ar studentų psichikos sveikata – aukštųjų mokyklų reikalas“ yra dalis Lietuvos studentų sąjungos vykdomo projekto „Sistemingo studentų psichinės sveikatos stiprinimo programa Lietuvos aukštosiose mokyklose“, kuriuo siekiama skatinti psichologinio konsultavimo paslaugų ir emocinės paramos plėtrą studentams, užtikrinant kvalifikuotą pagalbą Lietuvos aukštosiose mokyklose ir įgyvendinti prevencines veiklas, skatinančias geresnę studentų psichinę sveikatą bei kuriančias ir puoselėjančias teigiamą psichologinį klimatą aukštosiose mokyklose.