Preloader

Mindaugas Reinikis: tu turi daryti tai, dėl ko tave išrinko arba pasirinko

Mindaugas Reinikis – Lietuvos studentų sąjungos (LSS) Garbės narys, organizacijai vadovavęs 2002–2004 m. Gruodžio pabaigoje LSS bendruomenė jį išrinko metų alumni. M.Reinikis savo kadenciją prisimena kaip nuotykį ir dalijasi patarimais dabartiniams studentų atstovams.

Ką beprotiškiausio esi nuveikęs, kai Sąjungoje veikei kaip narys ar prezidentas?

Yra dalykų, kurių net nelabai galiu pasakoti. Buvo ir 12 valandų trukusi ataskaitinė konferencija, ir bandymų atstatydinti. O šiaip, iš tokių labiausiai įstrigusių, tai anksčiau buvo dvi nacionalinės studentų organizacijos – LSS ir Lietuvos studentų atstovybių sąjunga (LSAS). Mums reikėjo deleguoti studentų atstovus į Lietuvos mokslų tarybą ir visi tikėjosi, kad tai bus studentai. Sugalvojom, kad deleguosim Gintarą Valinčių ir Vytautą Daujotį. Jie buvo profesoriai, reformatoriai, o tuo metu kaip tik buvo kalbama apie esminius aukštojo mokslo pokyčius. Pamenu, ryte turi vykti posėdis, kuriame bus tvirtinamos tos kandidatūros, tiesiog toks formalumas. 11 valandą vakaro man skambina švietimo viceministras, sako „Tai ką jūs čia darot?“. Buvo spaudimas iš kelių pusių, toks rimtesnis susikabinimas sakyčiau, bet mes atsilaikėm ir patvirtino tuos kandidatus. Organizuodavom ir protestus įvairius.

Kuris tau įsiminė labiausiai?

Dabar jau net neatsimenu dėl ko mes jį darėm, bet prie Mažvydinės turėjo vykti. Aišku, niekas iš Kauno neatvažiavo, iš Vilniaus irgi buvo mažai, tai mes lakstėm po barakus ir kvietėm studentus ateiti. Atėjo gal 300 ir mes kažko reikalavom. Sunku atsiminti viską, nes realiai tie du su puse metų buvo kaip vienas didelis išprotėjęs nuotykis.

Dar vieną įvykį atsimenu. Kai Rolandas Paksas laimėjo prezidento rinkimus prieš Valdą Adamkų, jo patarėjas Gintaras Šurkus pakvietė mus susitikti. Mes su komanda atvykstam į prezidentūrą, įeina į kabinetą R.Paksas, mes atsistojam ir jis sako „Sveiki, ereliai“. Mes pasakėm, ką reikia, padavėm jam segtuvus tokius, kur buvom surašę viską. Atsisuka jis į savo patarėją ir klausia: „Nu, per kiek laiko mes čia galim viską sutvarkyti?“, tas atsako: „Per tris mėnesius“. Tada prezidentas sako: „Duodu tau tris savaites“. Tai tokių visokių momentėlių tikrai buvo.

Kai tu dabar lygini tai, kas buvo praeityje ir kaip Sąjunga atrodo dabar, ar nemanai, kad trūksta tų protestų, drąsių išstojimų?

Manau, kad kiekvienas laikmetis turi savo momentus. Tie dalykai buvo tinkami tam laikotarpiui, tam laikmečiui. Negali pasakyti, kad kažko trūksta ar netrūksta, nes kiekviena kadencija ir aplinka reikalauja savo. Jeigu lyginti su kitų šalių studentų organizacijomis, pas mus nėra tokios tradicijos reikalauti kažko išėjus į gatves mušant būgneliu ar panašiai. LSS visada labiau dirbdavo per koridorius, jeigu reikia ir per viešumą kažkiek. Aišku, čia labai daug nuo žmonių priklauso, kurie tuo metu yra aktyvūs Sąjungoje. Tikrai negaliu pasakyt, kad tada buvo geriau. Tiesiog tada buvo kitaip.

Kartais atrodo, kad mes labai užsisukame kasdieniuose darbuose, kurie būtini tam, kad organizacija veiktų ir nebelieka erdvės bei laiko kūrybiškumui. Gal turi kokį patarimą, kaip tai spręsti?

Labai paprastas dalykas: reikia atskirti ūkinę ir atstovavimo veiklą. Ūkinę veiklą gali vykdyti ir praeitam amžiuje gimęs žmogus, o tu turi daryti tai, dėl ko tave išrinko arba pasirinko. Čia labai svarbus tęstinumas. Jei nutrūksta perdavimas, nelieka institucinės atminties, tai tada kyla klausimai, kaip ką daryti ir kas kur padėta. Tai atima laiką, skirtą esminiams darbams.

Viena iš sąjungos vertybių yra studentiškumas. Kaip tu jį supranti?

Tai studentas, kuris ne tik studijuoja, bet ir studentauja, nuolat mokosi, aktyviai dalyvauja akademinės bendruomenės gyvenime, prisideda prie savo alma mater augimo, nacionalinių studentų reikalų. Jeigu tu viską statysi ant buhalterijos arba politikos pagrindų, kuo skirsies nuo bet kurios kitos jaunimo organizacijos? Tai tas buvimas studentišku ir yra LSS išskirtinumas.

Ko 2023 metais palinkėtum LSS?

Pirmiausia, taikos. LSS būdama viena aktyviausių Europos studentų sąjungos narių, turi kelti tas problemas, su kuriomis mes susiduriam, tiek apie Ukrainą kalbant, tiek bendrai, nes europiečius periodiškai reikia žadinti, budinti. Tai turi daryti ne kas kitas, bet mes.

Kalbant apie Lietuvą, gal to draivo daugiau palinkėčiau, to studentiškumo. Nereikia būti kostiumuotai Sąjungai. Nebūtina atėjus į posėdį Vyriausybėj ar Seime vaidinti, kad tu esi vienas iš jų. Svarbu, kad kai tu esi LSS, tau daug kas yra atleidžiama, tu turi daug kreditų, tai reikia gudriai išnaudoti. Kai reikia, nebijoti ir tokio gero chuliganizmo.

Linkiu ir kad viskas toliau tęstųsi, ypatingai kas liečia bendruomenę. Studentų atstovavimas yra svarbu, bet ne mažiau svarbu – bendruomenė. Juk jau 32 metus tai yra didžiulis tinklas žmonių, kurie vienokiu ar kitokiu būdu prisidėjo prie to, ką turime dabar.