Lietuvoje tiek aukštasis mokslas, tiek visa švietimo sistema yra kamuojami nuolatinių pokyčių, kurie ne visada neša teigiamus rezultatus, o neretai turi ir priešingą efektą – kelia įtampą, nesutarimus ar susipriešinimą akademinės bendruomenės tarpe. Esant tokiai situacijai, nenuostabu, kad artėjant rinkimams politinės partijos švietimą įvardina kaip vieną svarbiausių arba netgi pačiu svarbiausiu prioritetu.
Esminių pokyčių švietimo sistemoje neįvyko
Žinoma, politinių partijų, mokytojų, dėstytojų ar kitų švietimo sistemos dalyvių lūkesčiai skirtingi. Ne išimtis ir mes – studentai. Jau daug metų studentai nori, iš esmės, to paties – geresnės studijų kokybės (o kas jos nenori?), didesnių stipendijų (o kas nenori daugiau pinigų?) bei gerų gyvenimo sąlygų bendrabučiuose (nesinori gyventi tarp kiaurų sienų ar skylėtų grindų, kai gali matyti aukštu žemiau gyvenančius kaimynus). Ir negalime sakyti, kad geri pokyčiai nevyksta. Pavyzdžiui, nors stipendijų mėnesinis dydis šiuo metu vis dar toks, kad, geriausiu atveju, susimokėsi už bendrabutį, o likusių pinigų neužteks ir grikiams ar bulvėms, jos nuosekliai auga, o šiemet, atrodo, ir bendrabučių sektoriuje įvyks nedidelis proveržis, nes nemažai lėšų buvo skirta jų tvarkymui.
Vis dėlto, esminių sisteminių pokyčių, kurie vestų švietimo sistemą ir, ypač, aukštąjį mokslą link proveržio, jau ilgą laiką neįvyko ir, nors bandymų būta, tačiau jie, dažnu atveju, sulaukdavo didžiulio pasipriešinimo, dėl kurio beliko užsiimti tik kosmetiniais pataisymais.
Dėl šios priežasties, iš studentų perspektyvos į būtinus aukštojo mokslo pokyčius norėjosi pažvelgti šiek tiek giliau ir sistemiškiau, siekiant pakeisti sustabarėjusį požiūrį ir kartu pateikiant labai aiškius bei konkrečius siūlymus, su kuriais galima susipažinti detaliau. Lietuvos studentų sąjunga (LSS) siūlo tris pagrindines kryptis, kuriose turėtų būti įgyvendinami nuoseklūs pokyčiai, siekiant aukštojo mokslo proveržio. Tai – aukštojo mokslo tvarumo užtikrinimas, keičiant finansavimo strategiją, studijų kokybės gerinimas, apimant studijų aplinką bei aukštųjų mokyklų infrastruktūrą, bet jomis neapsiribojant, bei socialinės dimensijos įgyvendinimas aukštajame moksle.
Aukštojo mokslo finansavimas turi būti orientuotas į finansavimo, tenkančio vienam studentui, rodiklį
Vienas svarbiausių ir jautriausių aspektų – finansavimas. Iš pirmo žvilgsnio, Lietuvoje situacija su finansavimu švietimui yra optimali, kadangi remiantis naujausiais Eurostat duomenimis, Lietuva 2018 m. švietimui skyrė maždaug 4,7 proc. BVP ir tai iš esmės atitinka Europos sąjungos (ES) vidurkį, kuris taip pat siekia apie 4,7 proc. Vis dėlto, remiantis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) 2019 m. duomenimis, Lietuva pagal finansavimą vienam mokiniui ar studentui, kuris siekia 7700 JAV dol., buvo praktiškai pabaigoje ir nuo ES bei EBPO šalių vidurkio, kuris siekia 15 600 JAV dol., atsiliko daugiau negu du kartus. Taigi, išvada peršasi paprasta – nepaisant gana optimalaus valstybės skiriamo finansavimo švietimui, lėšų įsisavinimas yra neefektyvus ir tiesiogiai nepasiekia studentų. Verta atkreipti dėmesį į tai, jog ši išvada buvo ne kartą pabrėžta ir Valstybės kontrolės ataskaitose.
Ir visgi proveržis aukštajame moksle be efektyvaus lėšų įsisavinimo – neįsivaizduojamas. Lengviausias būdas spręsti šio neefektyvumo problemą – atsisakyti perteklinės infrastruktūros išlaikymo, mažėjant studentų skaičiui, mažinti aukštųjų mokyklų administracinį aparatą, optimizuoti ūkio išlaidas ir pan., o sutaupytas lėšas nukreipti į dėstytojų atlyginimų kėlimą, mokslo finansavimą, studijų kokybės užtikrinimą bei visapusiško ir sklandaus studijų proceso užtikrinimą. O svarbiausia, aukštojo mokslo finansavimas turi būti orientuotas į finansavimo, tenkančio vienam studentui, rodiklį.
Šis rodiklis turi tapti neatsiejamas nuo skiriamos BVP dalies švietimui, kadangi tai sudaro prielaidas gerokai objektyviau analizuoti skiriamų lėšų panaudojimo efektyvumą, vertinant ne tik investicijas į infrastruktūrą ar pastatų išlaikymą, tačiau realiai kuriamą pridėtinę vertę besimokančiam asmeniui.
Jeigu visos valdžios institucijos, politinės jėgos, socialiniai bei ekonominiai partneriai sutartų, kad finansavimo vienam besimokančiam asmeniui nuoseklus didinimas yra strateginis tikslas, tokiu atveju, susitarti dėl konkrečių priemonių plano tam tikslui pasiekti, galėtų tapti gerokai paprasčiau.
Vertinti studijų kokybę reikia nacionaliniu mastu
Antroji LSS išskirta kryptis – studijų kokybės gerinimas ir, visgi, Lietuvoje nėra aišku, ką mes vertiname, kaip studijų kokybę, stokojama bendrosios kokybės užtikrinimo politikos bei plataus ir teisingo kokybės supratimo. Dėl šios priežasties, studijų kokybę lemiantys faktoriai ir jų užtikrinimo bei tobulinimo procesai kiekvienos interesų grupės yra traktuojami skirtingai. Lietuvoje studijų kokybė dažnai yra tiesiogiai siejama tik su studentų pasirengimu studijoms, t.y., koks studento stojamasis balas, tačiau nacionaliniu mastu nėra vertinami baigusių absolventų rezultatai ir jų pasitenkinimas studijomis. Tuo tarpu pačių aukštųjų mokyklų atliekamos studijų kokybės apklausos ar vertinimai dažniausiai nugula tik jų pačių stalčiuose, todėl skirti daugiau dėmesio nacionaliniam absolventų pasitenkinimo studijomis tyrimui – būtina.
Nacionalinis ir nepriklausomas studijų kokybės vertinimo įrankis, skirtas absolventams įvertinti studijų procesą aukštojoje mokykloje, kurioje baigė studijas, leistų šalies mastu viešai parodyti, kaip skirtingų aukštųjų mokyklų, tačiau panašių studijų programų absolventai vertina studijų procesą bei kokybę. Surinkta ir viešai prieinama informacija leistų studentams įvertinti panašių studijų programų skirtingose aukštosiose mokyklose kokybę, o atsakingos institucijos galėtų įvertinti, ar tikrai efektyvu ir tikslinga leisti panašias studijų programas vykdyti daugelyje aukštųjų mokyklų, vietoje to, kad telktų tam tikrą potencialą vienoje vietoje.
Į studijų kokybę reikia žiūrėti plačiau
Svarbu nepamiršti, kad reikšmingą įtaką studijų kokybei daro ir mokymosi aplinka – aukštosios mokyklos kultūra ir ją puoselėjanti bendruomenė, ergonomiška studijų infrastruktūra su moderniausia mokymosi įranga ir palanki emocinė aplinka, kurioje suteikiamos papildomos galimybės lavinti save. Visa tai apima ir nuolatinį dėstytojų tobulinimą(si), jų didaktinių įgūdžių gerinimą ir aukštųjų mokyklų studentų bendrabučių būklės gerinimą bei akademinių miestelių, kuriuose visa būtina infrastruktūra prieinama vienoje vietoje, plėtrą. Siekiant užtikrinti studijų kokybę apimant visus įvardintus elementus, būtina į studijų kokybę žiūrėti gerokai plačiau.
Socialinė dimensija – ne tik patekimas į aukštąją mokyklą
Dar viena sritis aukštajame moksle, reikalaujanti pokyčių, yra socialinė dimensija. Visų pirma, reiktų pradėti nuo to, kas tai yra. Tai sistema, kurioje kiekvienas asmuo, nepriklausomai nuo jį supančios aplinkos ir įtaką darančių ekonominių, socialinių ir kultūrinių veiksnių, turi galimybę įgyti aukštąjį išsilavinimą. Jeigu studijų kokybės atveju mūsų šalyje nėra bendro sutarimo, ką mes laikome kokybe, tai Lietuvoje apskritai stokojama bendrojo supratimo apie socialinės dimensijos svarbą aukštajame moksle, kadangi įprastai jos suvokimas apsiriboja tik studijų prieinamumu, t.y. faktiniu patekimu į aukštąją mokyklą, nevertinant to, kas vyksta į ją patekus. Neretai pamirštama, kad sklandus studijų procesas, kurio užtikrinimui būtinos kokybiškos ir prieinamos socialinės bei akademinės paslaugos, pakankama finansinė parama, leidžianti skirti daugiau laiko geriems akademiniams rezultatams, o ne darbui, yra tos pačios socialinės dimensijos dalys.
Ne paslaptis, jog didelė dalis studentų dirba ir pagrindinė darbo priežastis yra ta, jog be jo studentai negalėtų sau leisti mokytis. Tuo tarpu, paskolų sistema nėra jiems patraukli, todėl pokyčiai turi vykti ir dabartinėje studentų finansinės paramos sistemoje, nes tikėtis aukštojo mokslo proveržio, kai studentai didesnę laiko dalį skiria išgyvenimui, o ne akademiniams pasiekimams, negalime.
Finansinės paramos sistema turėtų būti tokia, kuri leistų studentams padengti bent jau būtinąsias išlaidas ir oriai studijuoti, o tam pasiekti būtina didinti studentų skatinamąsias stipendijas, kad jos siektų bent jau minimalaus vartojimo poreikių dydį per mėnesį bei keisti lengvatinių paskolų teikimo sistemą, didinant maksimalią sumą, skirtą pragyvenimui. Paskolos grąžinimą siūlome susieti su momentu, kai absolvento atlyginimas pasiekia ar viršija vidutinį šalies darbo užmokestį. Tai nėra naujos idėjos, LSS jos yra nuolat siūlomos, o skirtingose šalyse tokie modeliai veikia ir pasiteisina.
Problemas reikia identifikuoti pirminiame etape
Be finansinės paramos studentams yra būtina užtikrinti ir tinkamą socialinę aplinką. Nuotolinės studijos išryškino įvairias problemas, susijusias su studentų psichikos sveikata, todėl yra būtina stiprinti studentų psichosveikatos raštingumą aukštosiose mokyklose. Labai svarbu sudaryti galimybes aukštosioms mokykloms sukurti bei palaikyti veiksmingą bei sistemišką individualią studentų pažangos stebėjimo ir pagalbos jiems teikimo tvarką. Tai nereiškia, jog studentai būtų kažkaip sekami ar kontroliuojami, tačiau tai sudarytų galimybę problemas, su kuriomis susiduria studentai, identifikuoti dar pirminiame etape, o ne sulaukus neigiamų pasekmių.
Tai jokiais būdais nėra vienintelės svarbios kryptys, kadangi turime kalbėti ir apie mokslo finansavimą bei apskritai valstybės požiūrį į aukštąjį mokslą. Vis dėlto, mūsų nuomone, efektyviai įsisavinamos lėšos, skiriamos švietimui, kokybiškos studijos bei socialiai draugiška ir emociškai palanki studijų aplinka, yra būtini elementai, siekiant užtikrinti, kad aukštasis mokslas Lietuvoje kurtų pridėtinę vertę, pasiektų proveržį bei būtų konkurencingas tarptautinėje arenoje.