Lietuvos studentų sąjunga (LSS) džiaugiasi savo nariais ir jų pasiekimais, tad norime pasidalinti jais ir skatinti gerųjų praktikų dalijimąsi bendruomenėje. Šiandien Kauno technologijos universiteto studentų atstovybės (KTU SA) prezidentas Justas Čėsna dalinasi savo ir organizacijos didžiausiais pasiekimais bei studentų įsitraukimu į atstovavimą.
Kaip apibrėžtum savo, kaip prezidento, siekius savo kadencijose? Kuo skiriasi pirmos kadencijos tikslai nuo antros?
Aš turėjau strategines gaires, tikslus ir siekius. Pirmosios kadencijos metu tai buvo tas standartinis „įpūsti naujų vėjų“ ir labiau suburti žmones bendram darbui. Labai norėjosi juos kaip nors apjungti, suvienyti, sukurti daugiau organizacinio bendrumo. Kadangi mes turime fakultetines studentų atstovybes, tas bendrumas dažniausiai jaučiasi fakultetinėse atstovybėse, bet labai norėjosi tą bendrumą, vieningumą pajausti visoje organizacijoje.
Manau, visai pavyko – buvo labai faina pamatyti daug žmonių LSS renginiuose, iniciatyvose, o ypač LSS laužuose. Tas tarpusavio vieningumas ypač pasijuto, kai turėjome keblių situacijų su renginiais ar konferencijomis. Tai tas noras padaryti organizaciją vieningą, kryptingą, kad ir per netikėtas situacijas – pavyko.
Antroji kadencija buvo skirta atsisukti į pačią organizaciją. Norėjosi atsisukti į pačius žmones ir pasižiūrėti, kas vyrauja, kokios problemos, su kokiais iššūkiais susiduriame turėdami daug narių ir daug veiklos. Kaip tuos žmones nukreipti, kaip padaryti, kad jie veiktų sinchronizuotai, ir pasižiūrėti, kas juos slegia. Turėjome daug vidinių pokyčių – pasitvirtinome KTU SA etikos kodeksą, kas yra didelis žingsnis į priekį, siekiant maksimalios tarpusavio pagarbos. Tikslas atsisukti į pačius žmones – dalinai tikrai pavyko, o ar pilnai, bus matyti kadencijos pabaigoje. Tai tokie ir skirtumai buvo: viena kadenija – suvienyti, kita – pasižiūrėti į patį atstovybės narį.
Kiek galios realiai turi studentų atstovybė KTU struktūroje?
Užtikrintai teigčiau, kad studentų atstovybė turi labai daug galios. Bandžiau galvoti apie vietas, kuriose studentai nėra girdimi arba kažkaip nepriimtini, bet nieko nesugalvoju. Visur, visose paskaitose, kas būna susiję su LSS mąsto ugdymu, dažnai kalbama apie lobizmą – kad sprendimai priimami ne posėdžiuose, o iš anksto, per susitarimus, bendras pozicijas ir panašiai. KTU studentai, o ypač atstovybės nariai, dažniausiai yra įtraukiami net į tuos procesus dar prieš posėdžius.
Atrodo, kad nėra jokio pokyčio ar pozicijos be studentų nuomonės. Dažniau problema būna ta, kad studentams sunku suspėti prie pokyčių greičio.Pavyzdžiui, universitetas vykdo apklausas apie tą visiems jau žinomą grįžtamąjį ryšį ir vis tiek klausia mūsų, ar viskas gerai, ar reikia kažką pakoreguoti, ar yra silpnų vietų.
Tas pats buvo ir su KTU strategija. Strategijos rengimo procesas vyko nuo pirmųjų akimirkų – nuo grįžtamojo ryšio apie senąją KTU strategiją, jos matomumą ir prieinamumą studentams, iki paskutinių momentų, kai ji buvo tvirtinama. Visi klausimai, kuriuos norėjome išgirsti ir kuriuos norėjome, kad būtų atsakyta, buvo atsakyti. Iki pat tvirtinimo buvome įtraukti į kelias darbo grupes. Visur studentai yra matomi ir visur jų nori. Tikiu, kad noras būti arti sprendimų priėmimų ir abipusio supratimo yra pasiekęs aukštą kartelę.
Svarbiausia tai, kad ne tik mes patys turime būti proaktyvūs (ir tokie esame), bet pats universitetas nori, kad mes būtume aktyvūs ir įsitraukę. Pradedant nuo krypties studijų programos komiteto (KSPK) iki Senato narių, kurie yra studentų atstovai.
Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrė KTU SA siekdama būti traktuojama kaip lygiavertė partnerė universitete?
Istoriškai, kiek man teko kalbėtis su buvusiais KTU SA prezidentais, reikėdavo savo vietą po saule išsikovoti. Reikėjo įrodyti, kad studentai yra atsakingi, yra proaktyvūs ir kovoja ne šiaip sau, o už tai, kad universitete būtų geriau. Kartais sprendimai nebūtinai būna patrauklūs tuo momentu, bet laikas parodo, kad jie yra reikalingi ir būtini studentams.
Tas ilgametis vietos po saule kovojimas davė rezultatą – tai, ką dabar turime ir kur esame. Mes dažnai su studijų prorektore juokais sakome, kad esame kolegos. Labai daug sprendimų priimame lygiavertiškai, be mūsų nuomonės dažnai niekas nevyksta. Tai ilgas daugelio kadencijų, prezidentų, biurų ir fakultetinių atstovybių įdirbis kuriant pasitikėjimą su universiteto administracija.
Kaip skatinamas studentų, kurie nepriklauso studentų atstovybei, įsitraukimas į sprendimų priėmimą?
Nepasakysiu kažkokios magijos, kaip papildomai įtraukiami studentai – vis tiek pagrindinė bazė yra apklausos. Tik tiek, kad mes tas apklausas vykdome per studentų seniūnus. Tam, kad studentų seniūnas gautų papildomą balą prie stipendijos konkursinio balo, jis privalo akademine informacija dalintis su savo grupiokais. Taip mes turime pilną studentų pasiekiamumą. Ar studentas perskaitys pateiktą informaciją – jau jo atsakomybė, mes iš savo pusės padarome maksimaliai, kiek galime.
Kita forma – beveik kiekviena fakultetinė studentų atstovybė daro gyvus grįžtamojo ryšio susitikimus su akademinių grupių seniūnais. Per šiuos susitikimus FSA pristato savo veiklos planus, ataskaitas, ką nuveikė per ketvirtį ar pusmetį, ir vyksta gyva diskusija su studentų seniūnais.
Iš asmeninės praktikos matau, kad tai labai įtraukia studentus. Kiekvieną studentą galima laikyti studentų atstovu – tik jis atstovauja mažesniam mastui, savo akademinei grupei. Tokie susitikimai skatina įsitraukimą, nes studentai pamato, ką studentų atstovybė daro dėl jų, ir supranta, kad patys gali keisti dalykus. Per gyvą kontaktą apsikeičiama daug informacijos, studentai klausia, ką galima daryti ir kaip vyksta procesai. Pastebimas reiškinys, kai akademinių grupių seniūnai kartu su savo grupių nariais pradeda palaipsniui kovoti už tam tikrus dalykus, kalbėti garsiau ir aktyviau. Kadangi turime draugišką universitetą, didelių kovų ar mūšių neturime – viskas sprendžiasi politiškai korektiškai.
Ar buvo momentų, kai studentų balsas nebuvo išgirstas?
Mano kadencijoje nebuvo labai didelių sprendimų, kuriuos vienareikšmiškai būtų padaręs universitetas. Turbūt ilgametė diskusija, kur buvo pasiektas tik žodinis susitarimas, buvo dėl bendrabučių. Dar buvusio prezidento Dano kadencijoje prasidėjo diskusijos dėl Vydūno alėjoje esančių bendrabučių rekonstrukcijos. Jie yra prastesnės būklės – ne avarinės, pavieniai kambariai renovuojami, bet bendra būklė prastesnė nei kitų bendrabučių.
Nuo seno buvo kovojama dėl Vydūno alėjos bendrabučių ir norėta juos įtraukti į KTU strategiją. Nors KTU strategijoje nėra tiesiogiai parašyta, kad Vydūno alėjos bendrabučiai bus renovuojami, tačiau mūsų nuolatinės diskusijos lėmė, kad atsirado eilutė, aiškiai nurodanti, jog bus rekonstruojamos bendrabučių erdvės, o prioritetas teikiamas Vydūno alėjos bendrabučių masyvui. Nėra įvardyti konkretūs metai, bet yra susitarimas, kad renovacija įvyks.
Negalėčiau sakyti, kad šis klausimas yra pilnai išspręstas ir kad esame patenkinti. Suprantame universiteto poziciją – finansai yra sudėtingas ir subjektyvus klausimas. Tačiau turime susitarimą ir tam tikrą pažadą, kad tai įvyks artimiausioje ateityje. Tai buvo vienas sunkiausių klausimų – ne dėl neišgirstos nuomonės, o dėl to, kad sprendimai nėra lengvai pasiekiami.
Kokius konkrečius pokyčius universitete laikytum didžiausiais KTU SA pasiekimais per tavo kadencijas?
Tikriausiai kaip pavyzdį galėčiau išskirti situaciją dėl bendrabučių kainų kėlimo. Praėjusį pavasarį turėjome diskusiją su universiteto administracija apie planuojamą kainų kilimą. Universitetas pirmiausia atėjo pas mus, prašė nuomonės ir atsakymų. Mes bandėme tas kainas „atmušti“ – kad jos nekiltų arba kiltų mažesniu procentu.
Galime sakyti, kad pirmą mūšį pralaimėjome, tačiau vėliau ieškojome sprendimų, kaip šią situaciją suvaldyti. Gavome skaičius, ir tapo aišku, kad kainų kilimas susijęs su komunalinėmis paslaugomis ir išlaidų augimu. Pastebėjome tendenciją, kad kainos keliamos kas dvejus metus, todėl sutarėme su universitetu, kad bendrabučių kainos nekils artimiausius maždaug trejus metus – iki rektoriaus kadencijos pabaigos.
Iš esmės sustabdėme kainų kėlimą vienai pilnai laidai studentų, studijuojančių universitete ir gyvenančių bendrabučiuose. Kas bus toliau – jau bus kitų kartų klausimas. Svarbu tai, kad susitarimas nebuvo tik žodinis – jis buvo įtvirtintas raštu su KTU teisininke. Universitetas įsipareigojo kainų nekelt, nebent įvyktų force majeure. Faktas toks, kad turime porą metų rezerve ruošti pozicijas ir kainų šuolis nebus toks didelis, kadangi pasipriešinimas iš studentų galėtų būti masinis.
Mainais mes įsipareigojome kartą per metus vykdyti tvarumo akciją, kuri yra vienas iš mūsų prioritetinių tikslų. Taip kryptingai vykdydami savo veiklą prisidedame prie kainų stabilumo.
Kitas svarbus pokytis – grįžtamojo ryšio paskaitos „Įvado į specializaciją“ modulyje. Tai reiškia, kad kiekvienas pirmakursis gauna ne tik įvadinę paskaitą apie bibliotekos erdves, universiteto teikiamas paslaugas ar citavimą, bet ir paskaitą, vedamą studentų, apie etišką grįžtamojo ryšio teikimą, akademinį sąžiningumą ir galimas nuobaudas.
Ši idėja kilo viename fakultete, kur buvo pravestos tokios paskaitos pirmakursiams. Atsiliepimai buvo labai geri, ir pastebėjome, kad grįžtamasis ryšys tapo kokybiškesnis – iš atsakymų buvo aiškiau matomos problemos. Idėją pristatėme studijų prodekanų susitikime, ji buvo patvirtinta visuose fakultetuose. Dabar kiekvienais metais visos akademinės grupės turi šias paskaitas, o šiais metais pradėjome jas vesti ir magistrantams.
Taip pat kartu su universitetu suderinome, kad studentams, vykstantiems į protestą Vilniuje, būtų pateisintas nedalyvavimas paskaitose, jeigu jie dalyvavo proteste. Universitetas labai vertina pilietiškumą ir individualią studentų nuomonę.
