Lietuvos studentų sąjunga (LSS) džiaugiasi savo narių pasiekimais, tad norime pasidalinti jais ir skatinti gerųjų praktikų dalijimąsi bendruomenėje. Šiandien Kauno kolegijos studentų atstovybės (KK SA) prezidentė Ieva Miniauskaitė dalinasi apie patirtį skirtingose aukštosiose mokyklose, jų savivaldose bei narių motyvaciją.
Buvai dviejose aukštosiose mokyklose (AM) ir jų studentų savivaldose (SA), kodėl abiejose AM nusprendei prisijungti į SA? Kokius didžiausius skirtumus tarp aukštųjų mokyklų ir jų savivaldų pastebėjai?
Gal kitiems, kurie nesidomėjo, atrodo, kad nelabai skiriasi. Tikrai galiu pasakyti, kad kolegijoje, aišku, daugiau praktikos, bet tai ir reklamuojama. Bet ir dėstytojų bendravimas su studentais skiriasi. Atrodo, kad universitete dėstytojai tokie labai dalykiški, tokie teoretikai. O kolegijoje atrodo, kad dėstytojams nuoširdžiai rūpi, jie domisi, kaip mes jaučiamės, kaip matom tą mokslą, kurį mes studijuojame. Ir šiaip jie yra praktikai, dirbantys įmonėse.
Kad ir kaip smagu buvo būti LSU SA tris metus, vis tik nusprendžiau, kad laikas tą vietą užleisti kitiems ir pasilikti kaip alumni. Kadangi tuo metu turėjau labai daug visokių veiklų: mokiausi, įstojau į kolegiją, baigiau profesinę mokyklą. Tuo metu negalėjau tiek daug laiko skirti būtent LSU SA. Bet kažkaip reikėjo užpildyti tą tuštumą, kurią jaučiau, tad nusprendžiau prisijungti prie KK SA.
Dėl atstovybių, tai kai jau perėjau iš LSU SA į KK SA, buvo labai sunkus prisitaikymas, kaip man čia dabar elgtis šioje savivaldoje. Ir tikrai pastebėjau, kad čia ir bendravimas yra truputį kitoks, ir ta struktūra yra kitokia, ir biuro narių pareigos visai kitokios. LSU SA labiau žiūri į atstovavimą, kas yra labai pagirtina ir tikrai šaunu, o KK SA, jie labai orientuojasi į studentų socialinę ir kultūrinę gerovę.
Kokias patirtis ar pamokas atsinešei iš pirmos savivaldos ir ką taikai dabartinėje?
Aš turėjau labai gerus lyderių pavyzdžius: Miglė Julija Dudėnaitė, Gabrielė Samulevičiūtė, Paulius Kučas, Polina Moskaliova. Mačiau tuos pavyzdžius ir labai stebėjau, kaip kas ką daro. Pirmame kurse, tai atrodo, čia iš viso neįmanoma prezidento pozicija, čia tikrai niekada nebūsiu.
Ir žiūrėjau, žiūrėjau, žiūrėjau tuos tris metus ir išmokau tos lyderystės, komiteto valdymo, atsakingumo. Galbūt ir išmokau pasižiūrėti į žmogų žmogiškai, ne tik kaip į vienetą masėje. Nesekti jo, nežiūrėti, ką jis ten daro, bet tiesiog duoti jam visą pasitikėjimą.
Ko stengiuosi netaikyti – griežtumo ir stebėjimo. Dabar KK SA yra toks susitarimas, kad jeigu darai, tai darai, jeigu ne, tai pasakai.
Kas tau, kaip prezidentei, yra svarbiau: pritraukti daug naujų narių ar išlaikyti aktyvius narius? Kodėl?
Nei to, nei to nepasirinksiu. Šiaip stengiamės pritraukti kuo daugiau narių, bet stengiamės pritraukti tuos naujus narius, kad išlaikytume ir aktyvius. Nes tie aktyvūs nariai, jie nori naujovių, jie nori su kažkuo diskutuoti. O kadangi tos diskusijos viduje, tai atrodo, kad ką mes čia sėdim dabar, tiesiog burbule savo.
Ir tada aktyvūs nariai, stengiasi pritraukti ir išlaikyti tuos naujus narius. Tai čia toks abipusis procesas. Aišku, svarbu išlaikytume aktyvius narius ir su jais naujus, kad jie stengtųsi dėl organizacijos.
Kokias motyvacijos priemones naudojate savivaldoje, kad išlaikyti narius?
Komiteto koordinatorius turi reguliarius pokalbius su komiteto nariais. Žmogiškųjų išteklių koordinatorius irgi stebi per bendras veiklas, per susirinkimus, kaip jie jaučiasi. Mums tai yra motyvacija, kad žmogus mato tave.
O visos kitos motyvacinės priemonės, tai aišku, pagyrimai. Labai stengiamės tobulinti grįžtamąjį ryšį ir jo visą tą pateikimą. Tai matau, kad ir koordinatoriai stengiasi, ir nariai stengiasi. Ir žinoma, mes turime ir neformalius susitikimus, bent kartą į mėnesį. Tai būna tos standartinės picos, saldainiai, tai tokie susitikimai, kurie irgi padeda, nes galbūt žmogus tiesiog būna alkanas (juokiasi).
Man atrodo, kad mūsų svarbiausia motyvacija, tai tiesiog, kad pamatyti vienas kitą.
Kas, tavo nuomone, labiausiai lemia, ar narys pasilieka organizacijoje ilgam?
Yra trys įsipareigojimo ir įsitraukimo lygiai. Ir tas pirmas lygis yra draugai. Tai man atrodo ir, kad būtent tas pirmas lygis ir išlaiko žmones. Ryšio sukūrimas tarp žmonių motyvuoja likti čia.
Jei narys pamato, kad kitas žmogus kažką darė, galbūt ir aš tą darysiu. Ir aišku, man atrodo vis tiek, kad draugai yra tas pagrindinis aspektas. Kai kuriems yra ir tas tikslas, dėl ko mes dirbam. Bet jeigu čia neturėsi to palaikymo ir to supratimo, man atrodo nelabai norėsis likti.
Kokį savo asmeninį ar savivaldos pasiekimą laikytum svarbiausiu tavo kadencijose?
Svarbiausias pasiekimas yra, kad sustiprinom socialinių ir akademinių reikalų komitetą (SARK) ir padarėme tai, ko galbūt net negalvojom, kad galėsime padaryti: tai judėti kartu su LSS. Pavyzdžiui: buvo psichologinis tyrimas, papildomų išlaidų tyrimas, mes irgi dabar tą darom savo aukštojoje mokykloje ir padedam LSS su savo duomenimis. Ir kai mes papildomas išlaidas nagrinėjom, kolegija mūsų klausėsi.
SARK pagaliau mato savo viziją tris metus į priekį. Tai, kad šitas pirmakursis, kuris yra dabar, jis pradės dirbti su tuo, ir jisai eis tuos tris metus, kol yra atstovybėje, ir spręs esminės kolegijos problemas, kurios dabar yra.
Dabar mes labai gerai sutariam su administracija, su fakultetais, einame kalbėti ir ugdom save atstovaujančius studentus. Būna studentai parašo mums „ar gerai parašytas raštas? Siųsim administracijai“. Ir jie patys rašo žinutes, galbūt bijo ir paklausia, ar gera žinutė, bet pastebėjom mes ir pastebėjo administracija studentų pastangas.
Ko palinkėtum studentui, kuris svarsto apie prisijungimą prie SA, bet nėra apsisprendęs?
Palinkėčiau išbandyti kiekvieną galimybę, nes ir aš jau turbūt nenorėjau prisijungti prie studentų atstovybės, kol nepasakė, kad „o ką tu prarasi?“. Kadangi, kai tu tampi studentu, tu išeini iš savo burbulo ir tu viską bandai. Tai tiesiog bandyti, o jei ir nepatiks – išeisi, o jeigu pasiliksi, tai greičiausiai bus vieni geriausių metų.
