Rugpjūčio 25–27 dienomis vyks Lietuvos studentų sąjungos (LSS) Asamblėja. Tai tradicinis renginys, kuris šiemet vyks jau 24 kartą. Vytautas Vilys – LSS Alumni, kuris į Asamblėją atvyksta beveik kasmet. Interviu jis prisimena, kaip prieš 14 metų jam sekėsi vadovauti Mykolo Romerio universiteto Studentų atstovybei (MRUSA) bei kokius nuotykius patyrė savo pirmojoje Asamblėjoje.
Nuo ko prasidėjo tavo kelias LSS, kaip jis klostėsi, kokias pareigas teko užimti?
Pažintis su LSS prasidėjo turbūt dar 2007 m. dalyvaujant LSS kalėdiniame vakare bei 2008 m., kai teko atstovauti MRUSA dalyvaujant LSS visuotiniame susirinkime Kaune bei LSS mokymuose Raudonėje. Dar tais pačiais metais pirmą ir turbūt patį įsimintiniausią sykį dalyvaujant Asamblėjoje. 2009 m. tapus MRUSA prezidentu, o kartu ir LSS Tarybos nariu, su LSS tapau surištas visą likusį gyvenimą.
Su kokiais iššūkiais susidūrei kaip MRUSA prezidentas?
Tuo laiku tapimas MRUSA prezidentu buvo daugiau pasiaukojimas, bet ne svajonių išsipildymas. Simboliniu tapo ir tikro kryžiaus, skirto visai Lietuvos studentijai, nešimas 2009 m. ant savo šviežiai kepto prezidento pečių į Kryžiaus kalną.. (tikiuosi, jis ten tebestovi?).
Perimti organizacijos vairą su kone tuščia banko sąskaita po paskutinio, švelniai tariant, finansinę krizę MRUSA sukėlusio „prezidento“ buvo šioks toks iššūkis. Komanda buvo susiskaldžiusi. Reikėjo tiek komandos sulipdymo, tiek finansinės sveikatos atstatymo, betgi o tačiau viskas pavyko! Komanda ir toliau puikiai gebėjo organizuoti pelningus renginius, o kartu su šviesios atminties MRUSA buhaltere Regina iškelti sąlygas LSS dėl Lietuvos studento pažymėjimo (LSP) administravimo įkainių, todėl sąskaita priaugo 60 000 litų svorį, o SA Valdybą su visais nariais įstatuose nustatyta tvarka tiesiog „paleidau“.
Dėkui 2009 m. mokslo ir studijų reformai ir naujam įstatymui su nauju MRU statutu, kurie nustatė kitokią SA rinkimų tvarką, todėl nauji MRUSA įstatai, SA rinkimai ir nauja jos sudėtis buvo geriausia, kas jai galėjo nutikti buvusioje būklėje. Tuomet, pavadinkime, „stabilizavęs” padėtį, ramiai galėjau perduoti organizacijos vairą dabartiniam Seimo nariui Audriui Petrošiui, entuziastingai griebusiam SA kaip restauruotą mersedesą.
Koks tuomet buvo MRUSA santykis su LSS?
MRUSA – ilgametė LSS narė. Mano prezidentavimo metu MRU buvo pačiame studentų skaičiaus pike – apie 22 tūkst., todėl dėl LSP administravimo pajamų tiek LSS, tiek kitai tuo metu egzistavusiai studentų atstovybes vienijusiai organizacijai Lietuvos studentų atstovybių sąjungai (LSAS) MRU buvo vienas saldžiausių kąsnelių. Tuo metu, kai kitos atstovybės norėdamos gauti jiems ir taip priklausančią pajamų nuo LSP dalį už ją turėjo įgyvendinti kažkokius projektus, konkuruojančios nacionalinės sąjungos MRUSA nuo šios „pareigos“ išimtinai buvo pasirengusios atleisti, kad tik sudarytų sutartį dėl potencialių pajamų iš vieno didžiausių studentų skaičiaus.
Savo valdymo metu pasirinkau LSS, jos prezidentui Dainiui Dikšaičiui pasiūlius išskirtines sąlygas. Ne paslaptis, kad didžiausią dalį sąjungos pajamų sudarė LSP administravimas, todėl tuo metu MRUSA, kaip vienas didžiausių finansinių LSS rėmėjų, galėjo vaikščiot pakelta galva. Atitinkamai tai žinant nenuleisti jos primenu ir šiandien jaunosioms MRUSA kartoms.
Kelinta Asamblėja tau bus šiemet?
Porą esu praleidęs, tai gal 13 ar 14 iš 16.
Kaip keitėsi Asamblėja nuo tos, į kurią važiavai pirmą kartą ir tos, kur atvažiuoji dabar?
Pirmiausia detalė, kurią pamenu, yra ta, kad į konferenciją važiuodavom kaip pas Prezidentą: vyrai veždavosi kostiumus su marškiniais ir kaklaraiščiais, čia toks tarsi savaime suprantamas dalykas būdavo. Peržiūrėjęs paskutinių metų asamblėjų konferencijų nuotraukas galiu pasakyti, kad laikai ir praktika keičiasi, bet laisvėjimas juk geras rodiklis?
Toliau. Pavyzdžiui, 2008 m. Asamblėjos konferencijoje buvo aptariami ne tik aktualūs studentiško judėjimo klausimai, bet joje dalyvavęs šviesios atminties aktorius Regimantas Adomaitis savo įkvepiančiu kreipimusi į delegatus sukūrė didelį įspūdį apie tai, koks savo turiniu ypatingas šis visuotinis studentų suvažiavimas. Vėlesnėse asamblėjose tokio formato, kai į studentų atstovus kreipiasi žymūs charizmatiški su akademinės bendruomenės klausimais mažiau susiję asmenys, nepamenu, o gaila, manau, tai praturtintų Asamblėjos programą ir, manyčiau, vertėtų prie to grįžti.
Atvykus į Asamblėjas ne kartą yra tekę gauti įvairių marškinėlių su LSS logotipu, vėliau marškinėlių tradicija baigėsi.
Taip pat pamenu penktadienio vakarines programas Šventojoje, kai kartą scenoje delegatams pasirodymą atliko kviestiniai artistai arba kai kartą mokyklos aktų salėje vyko sinchroniniai šokiai. Kažkaip tokie subūrimai neleisdavo daugumai sulįsti į atskirus kambarius ar namelius ir pamesti Asamblėjos vieną pagrindinių studentų vienijimosi idėjų.
Pamenu ir praktiką laužų vakarą suburtoms atstovų komandoms iš įvairių SA parengti vaidinimą pagal žinomą siužetą. Man asmeniškai teko vaidinti Eglę žalčių karalienę, kur atlikau pagrindinės herojės vaidmenį su Alummi Dalytės Norvaišaitės (dabar Melnikienės) skolintu sijonu. Pamenu, kad žaltį vaidinęs LKKA SA (dabar LSU SA) atstovas Klaidas Janeika su Egle elgėsi tiek brutaliai, kad kažkieno alus subėgo į scenos garso kolonėlę… nesiplėsdamas pabrėšiu, kad ne tik šeštadienio oficialiosios dalies – simuliacijos užsiėmimas jungdavo studentus, bet ir pridėtinę vertė turėjusios papildomos programos veiklos.
Šiuo metu įprasta atskirti Asamblėjos delegatus ir alumnus ir apgyvendinti skirtinguose kompleksuose (suprantu, daugiau ramybės..), bet mane kaip tik pirmojoje Asamblėjoje sužavėjo galimybė susipažinti su kaimyniniame namelyje apsistojusia Alumni Sandra Maslauskiene, kurią dar jaunas ir nepatyręs pakviečiau paragauti pigaus brendžio su kažkokiais sausainiais, bet ji nepasididžiavo ir nuo to laiko prasidėjo mūsų graži draugystė (šiemet minėsim pažinties 15 metų!).
Kodėl norisi vis atvažiuoti į ją?
Nes kviečia. Žinau Alumni, kurie dėl kokių nors priežasčių kvietimų negauna ir turbūt nesijaučia laukiami. Anksčiau viliodavo studentiško vieningumo dvasia, aišku, ji juntama ir dabar, tik gal kitaip ir iš kitos perspektyvos, kai nuo mokslo, studijų klausimų jau atitolta. Dabar norisi sutikti retai matomus, tačiau seniai pažįstamus mielus prietelių veidus, sušildyti prabėgusių asamblėjų prisiminimus LSS laužo kaitroje.. (žinoma, jeigu jo niekas specialiai neužgesins, kaip kad tai buvo simboline prasme negailestingai atlikta 2020 m.).
Pernai prisidėjai prie laužo statymo ir sakei, kad per tiek metų, niekada nepagalvojai, kaip sunku tai padaryti. Papasakok daugiau apie šitą patirtį.
Man rodos, buvo gana karšta diena, bet gerai, kad buvau pasirūpinęs atsigaivinti vandenų dievo, todėl vadovavimas laužo statybai buvo kad ir nelengvas, tačiau sklandus: Aivaras Mockus ir co. sparčiai atliko atsakingą darbą ir gavo mano pagiriamąjį žodį.
Rekomenduoju visiems alumniams nors kartą pabandyti tapti ne tik nemokamų žetonų keitėjais į gaiviuosius gėrimus šeštadienio vakaro bare, bet ir dalimi laužo statymo organizacinio proceso: patikėkite, po to LSS ugnelė dega jau visai kitaip…
Koks buvo pats smagiausias tavo nuotykis Asamblėjoje?
Nuotykių, smagių ir įsimintinų, būta ne vieno: kaip vienos simuliacijos metu Senato posėdyje (lyg 2010 m.) aš su Roku Jurkoniu, du seni, seni prapiesoriai (taip vienas kitą iki šiol vadinam) pakėlėm šumą ir palikom posėdį trenkę tuščia tauraus gėrimo plečkute į žemę ir durimis; kaip (jau vėlesniais laikais, 2020 m.) teko rūpintis niekaip neužsidegančio laužo užkūrimu (galiausiai su sudegusios striukės rezultatu).
Bet niekas ligi šiol neperspjovė pačios pirmos Asamblėjos 2008 m. nuotykių, kai laužui užgesus ir ieškant Energetiko namelio buvo įdomu save atrasti einant plentu Liepojos link, tuomet grįžti pajūriu iki šventės vietos ir vėl ieškoti. Tada jį rasti ir dar užrakintą, tačiau sumąstyti viso seno ir nesivarstančio lango rėmo ištraukimą ir patekimą vidun: sugrįžę draugai niekaip nesuprato, kaip galėjau be rakto patekti į vidų.
Ko palinkėtum žmonėms, kurie į Asamblėją važiuoja pirmą kartą?
Aš bevelyčiau nieko nelinkėti ir nepatarti, kad būtent pirmas kartas būtų neprognozuojamas ir kupinas staigmenų. Jeigu man kas būtų pasakęs, kad mano pirmosios Asamblėjos naktys bus stingdančiai šaltos kiauruose senuose Energetiko bazės nameliuose, būčiau pasiruošęs ir nepatyręs to, kas nepasimirš visą likusį gyvenimą.. ir ne man vienam. To ir palinkėsiu!
P. S. Vis dėlto pabendraukit su vis dar sugrįžtančiais alumnais, gali būti, kad tai pakeis Jūsų gyvenimą… 🙂