„Mūsų pozicija buvo stiprinti universitetą tose srityse, kur jis ir yra stiprus, o kas neefektyvu – atsisakyti. Apie tai kalbėjome garsiai“, – taip apie vadovavimą Klaipėdos universiteto Studentų sąjungai (KUSS) kalba Lietuvos studentų sąjungos (LSS) alumni Aistė Stalmokaitė. Iš pradžių į studentų atstovus ji žiūrėjo skeptiškai, tačiau dabar studentiškam judėjimui yra dėkinga už patirtis ir sutiktus žmones.
Nuo ko prasidėjo tavo kelionė LSS ir kaip ji klostėsi?
Tikriausiai reikėtų labai atvirai pripažinti, kad niekada nedegiau noru įsitraukti į studentišką judėjimą, bet atsidūriau tarp tinkamų žmonių, kurie tuo metu manyje kažką pastebėjo, ko pati nemačiau. Taip atėjau į savo fakulteto studentų atstovybę, su kolegų palaikymu ir raginimu vis ėmiausi daugiau atsakomybių, lindau ten, kur nesuprantu, bet buvo įdomu. Galiausiai su lygiai tokiu pačiu nusiteikimu atsidūriau KUSS prezidentės pozicijoje. Jau tada mintis, kad tik pradėjus studijuoti apeidavau studentų atstovus, galvodama, kad „čia šitie, kur motyvacinius žaidimukus žaidžia“ ir vėliau pati atstovavau studentams, kėlė šypseną. Tačiau tiek KUSS, tiek LSS sutikti žmonės leido absoliučiai pakeisti požiūrį į tai, kas yra atstovavimas studentams. Greičiausiai dėl to įsitraukus į šitą veiklą noras pažinti, suprasti, inicijuoti pokyčius taip niekur ir nedingo.
Pati kelionė labiausiai ir prasidėjo nuo to, kad iš arčiau su LSS susipažinau tik būdama KUSS prezidente, kas tuo metu manau, jog buvo šioks toks iššūkis. Atsimenu patį pirmą savo LSS Tarybos posėdį, kuriame sėdėjau jausdama stiprų imposterio sindromą. Visi prezidentai tokie užtikrinti savimi, inicijuoja klausimus, įsitraukia į diskusijas, kai aš tuo metu net nesuprantu, apie ką vyksta pokalbis. Bet patirties trūkumas kaip tik skatino kuo daugiau domėtis, megzti pažintis ir ieškoti tobulėjimo galimybių. Tie metai LSS buvo pakankamai chaotiški su nemažai pokyčių, todėl džiaugiuosi, kad galėjau būti tų pokyčių dalimi, o kartu ir įgauti patirties iš LSS Alumni.
Kaip tavo prezidentavimo laikotarpiu atrodė Klaipėdos studentų savivaldos? Su kokiais iššūkiais teko susidurti esant fiziškai toliausiai nuo kitų LSS organizacijų?
Tik perskaičiusi klausimą pagalvojau, kad tikrai, mes toliausiai esame nuo kitų organizacijų, bet tai man niekada nesijautė. Vienas dalykas, kuo labiausiai didžiuojuosi iš savo prezidentavimo laikotarpio, tai būtent vieningu Klaipėdos regionu. Tuo metu prie Klaipėdos regiono dar buvo priskiriama ir Šiaulių universiteto Studentų atstovybė (ŠU SA). Tai visos keturios studentų savivaldos (KUSS, ŠUSA, Kauno valstybinės kolegijos SA ir Lietuvos aukštosios jureivystės mokyklos SA) turėjome nepaprastai gerus santykius. Po pertraukos atgaivinome regiono savivaldų susitikimus, organizuodavome bendrus mokymus, dalyvaudavome vieni kitų renginiuose ir aktyviai vieni kitus palaikydavome.
Manau, kad daug tam įtakos turėjo KVK SA prezidentė Neringa ir jos komanda. Ten žmonės buvo su tokia energija, kad sunku ja neužsikrėsti. Su tokiais žmonėmis norisi leisti laiką, bendrauti, tad taip ir nutiko. O iššūkių neįvardinčiau, nes tikrai visų mūsų fokusas buvo ryšio ir komunikacijos palaikymas visais klausimais. Na, nebent tik toks, kad kai suvažiuodavom į Tarybos posėdį, būdavo sunku susikaupti, nes visą laiką kikendavome iš kokių nors inside jokes, kurie nutikdavo pakeliui iki posėdžio, kadangi neretai keliaudavome kartu.
Kokių reikšmingiausių rezultatų pavyko pasiekti tavo komandai ir kas buvo sunkiausia judant jų įgyvendinimo link?
Prezidentavau tuo metu, kai buvo sprendžiami aukštųjų mokyklų konsolidavimo klausimai ir tais metais pakankamai nemažai diskusijų buvo būtent apie Klaipėdos aukštąsias mokyklas. Buvo nemažai nežinios, ypatingai prieš stojimus, kas iš dalies galbūt galėjo paveikti ir stojančiųjų apsisprendimą renkantis, kur studijuoti. Tad vienas iš iššūkių, su kuriuo tikiu, kad ir dabar susiduria aukštosios mokyklos, buvo smarkiai sumažėjęs studentų skaičius. Tapo sudėtinga organizuoti net ir tradicinius renginius, nes trūko ne tik žmogiškųjų išteklių juos įgyvendinti, bet ir dalyvaujančių nebuvo tiek, kad viskas atsipirktų. Teko ieškoti alternatyvų ir būdų, kaip prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių. Galbūt tai ir buvo viena priežasčių, kodėl su komanda labiau susifokusavome į lokalius, vidinius universiteto ir studentų klausimus.
Mūsų pozicija buvo stiprinti universitetą tose srityse, kur jis ir yra stiprus, o kas neefektyvu – atsisakyti. Apie tai kalbėjome garsiai. Senate dėjome pastangas, kad studentų nesurenkančios programos nebūtų tik patraukliau pervadinamos ir iš naujo paleidžiamos. Tuo metu nepasakyčiau, kad turėjome didelį palaikymą iš akademinės bendruomenės šiais klausimais, todėl siekėme dar labiau stiprinti studentų balsą ir atgavome studentams priklausančią vietą KU Taryboje, kurią bent porai metų studentų atstovai buvo praradę. Bandėme surišti palaidus galus ir neleisti susikurti naujoms spragoms, kurios būtų nenaudingos ateities studentų atstovavimui.
Kaip manai, kokie yra svarbiausi dalykai, kurie palaiko LSS gyvavimą?
Manau, kad vienas esminių dalykų – atsidavę Alumni. Labai džiaugiuosi jų užsidegimu ir motyvacija skirti laiko LSS, ką tikiuosi, kad dabartiniai nariai labai vertina. Studentiško judėjimo problemos išlieka tos pačios, keičiasi tik aplinkybės, o būtent Alumni ir gali padėti įvertinti šiandienos situacijas retrospektyviai, kad neišradinėtume dviračio, o susitelktume į esmę. Buvę Sąjungos nariai taip pat yra pavyzdys bei įkvėpimas naujai kartai. Tuo įsitikinu kiekvieną vasarą Asamblėjoje.
Koks žmogus LSS veikloje tau yra palikęs didžiausią įspūdį? Kodėl?
Jurgita Šilinskaitė-Venslovienė. Jurgita yra LSS Alumni, pirmoji KUSS prezidentė moteris, daug metų buvo KU Tarybos narė ir yra super sėkminga savo karjeros kelyje. Aš su ja susidūriau, kai tapau prezidente ir labai džiaugiausi, kad pati Jurgita, būdama pakankamai užimtu žmogumi, tiesė pagalbos ranką man, šviežiai iškeptai, nelabai ką suprantančiai prezidentutei. Ji drąsino garsiai reikšti savo nuomonę akademinėje bendruomenėje, kantriai aiškino sudėtingus atstovavimo procesus ir neretai būdavo tas žmogus, kuris neleisdavo sėdėti rankų sudėjus, nes žinodavau, kad paklaus „o kokia KUSS pozicija?“. Už puikų pavyzdį ir skirtą laiką dalijantis patirtimi Jurgitai esu labai dėkinga.
Ką tau kaip asmenybei davė LSS?
- Supratimą apie komandos svarbą. Gali turėti genialiausių idėjų, bet vienam, be palaikančios komandos jas įgyvendinti bus kur kas sunkiau.
- Galimybę apsupti save motyvuotais ir įkvepiančiais lyderiais, nes galėjau semtis patirties ir pati ugdyti savo lyderystės bei vadovavimo gebėjimus, kuriuos taikau ir šiandien.
- Draugus, meilę ir amžinai rezervuotą paskutinį vasaros savaitgalį.
Ko norėtum palinkėti / patarti dabartiniams studentų atstovams?
Neužriesti nosies ir susipažinti su kuo daugiau žmonių LSS. Pasibaigs kadencijos, pasikeis prioritetai, po kelių metų jau ir nelabai prisiminsit, kokius sprendimus atstovybėje priėmėte. Kas atminty tikrai išliks – žmonės ir patirtys su jais. Linkiu kuo daugiau gerų patirčių ir draugysčių!