Preloader

Karilė Levickaitė: Psichikos sveikatos raštingumui dėmesio Lietuvoje skiriama per mažai

VŠĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktorė Karilė Levickaitė sako, kad psichikos sveikatos raštingumui dėmesio Lietuvoje skiriama per mažai. Pateikiame interviu. 

Kartu su kolegomis vedate psichikos sveikatos raštingumo mokymus. Gal galite plačiau pakomentuoti, kas yra tas psichikos sveikatos raštingumas?

Visų pirma, psichikos sveikatos raštingumas yra apie tai, kad mes apie psichikos sveikatą žinių neturime arba jos neteisingos. Tai yra sąmoningumo didinimas, stigmos mažinimas, tai yra žinių suteikimas apie tai, kaip atpažinti savo ar kito asmens sunkumus ir ką daryti, kaip padėti bendruomenės lygmeniu, kur ir kokios pagalbos galima tikėtis Lietuvoje. Nežinau, kas yra sudėtingiau – ar griauti turimas neteisingas žinias, ar suteikti naujų. Tačiau vienareikšmiškai svarbiau nei žinios yra nuostatų keitimas, remiantis modernia, biopsichosocialiniu požiūriu grįsta paradigma, kurios Lietuvoje, deja, labai trūksta. Šioje paradigmoje vienodai rimtai yra vertinami biologiniai, psichologiniai ir socialiniai psichikos sveikatos aspektai, todėl daug kalbame apie socialinius psichikos sveikatos aspektus, kuriems dėmesio Lietuvoje labai trūksta.

Jūsų nuomone, ar Lietuvoje skiriama pakankamai dėmesio psichikos sveikatos raštingumui? Ką būtų galima daryti kitaip?

Mano nuomone, dėmesio Lietuvoje psichikos sveikatos raštingumui skiriama per mažai. Tam reikia imtis įvairių priemonių, skirtingų programinių elementų. Svarbu, kad būtų taikomos kompleksinės priemonės. Pavyzdžiui, gali būti kuriamos antistigminės kampanijos, rengiami psichikos sveikatos raštingumo mokymai, pritaikyti tam tikroms tikslinėms grupėms (jaunimui, moksleiviams, mokytojams, gydytojams, ugniagesiams, darbdaviams ir kitiems). Taip pat svarstytinas psichikos sveikatos raštingumo įtraukimas į mokyklinę programą – puikūs pavyzdžiai yra Suomijoje ar Maltoje. Bet reikia pradėti nuo politinių sprendimų ir priemonių. Sprendimų priėmėjai turi suprasti to svarbą ir turinio subtilumą. Taip pat reikia pastebėti, kad psichikos sveikatos raštingumas tiesiogiai susijęs su psichikos sveikatos ir socialinėmis paslaugomis, jų prieinamumu, žmonių patirtimis, o Lietuvoje tokias paslaugas tikrai reikia plėtoti, pritaikyti prie žmonių psichikos sveikatos poreikių įvairovės.

Kaip manote, ar psichikos sveikatos raštingumas reikalingas Lietuvos aukštosiose mokyklose? Kokius integracijos būdus matote?

Aš manau, kad antistigminės programos ir psichikos sveikatos raštingumo mokymai tiek dėstytojams, tiek studentams, tiek kitoms tikslinėms grupėms būtų tai, ko reikia Lietuvos aukštosiose mokyklose. Plėtros principas gali būti skirtingas, todėl manau, kad taip pat svarbu yra apmokyti lyderystės. „Psichikos sveikatos perspektyvos“ turi programą, kuri yra orientuota į vadinamųjų „mental health champions“, lyderių skatinimą jaunimo tarpe. Čia lyderystei nėra taikomi kažkokie objektyvūs kriterijai – jauni žmonės dalyvauja dviejų dienų programoje ir po to jie tampa idėjos nešėjais savo bendruomenėje.

Jeigu studentas nori pradėti savarankiškai domėtis psichikos sveikatos raštingumu, ar galite patarti, nuo ko jam pradėti, kokios informacijos ir kur ieškoti?

Informacijos apie psichikos sveikatą yra labai daug ir visokios, be to ji labai segmentuota pagal požiūrius, todėl skirtinguose puslapiuose galima rasti pakankamai skirtingus matymus ir dalykus. Aš, asmeniškai, eičiau ieškoti informacijos nevyriausybinėse organizacijose, kurios veikia Naujoje Zelandijoje, Jungtinėje Karalystėje arba Kanadoje. Jos yra anglų kalba, neša tinkamą, subalansuotą, nestigminį ir empatišką požiūrį, turi daug medžiagos ir aktyviai vykdo biopsichosocialinio požiūrio plėtrą, skatina bendruomeninę paramą, o ne tik profesionalų paslaugas.

Kokias ateities tendencijas, susijusias su psichikos sveikatos raštingumu įžvelgiate Lietuvoje?

Aš manau, kad mes, kaip organizacija, šitą požiūrį, programą propaguojam labai seniai, pakankamai bendraujam su LR Sveikatos apsaugos ministerija bei kitomis tikslinėmis grupėmis. Nebijosiu to pasakyti – manau, kad mūsų lyderystė paskatino ir kitas tikslines grupes. Daug kur atsiranda klausimas, kas tas raštingumas, kaip jo mokytis. Matau, kad tema yra įvairių bendruomenių „pagauta iš apačios“, ir nors šiuo metu sprendimų priėmėjai „iš viršaus“ kol kas nežada didelių pokyčių, galbūt bendruomenių interesas paskatins plėtoti ir finansuoti tokias programas. Tačiau labai svarbus yra turinys – kad jis būtų nešantis antistigmines idėjas, pristatytų subalansuotą biopsichosocialinį požiūrį.

Yra daug niuansų, kadangi psichikos sveikatą galima labai stipriai medikalizuoti, psichologizuoti. Programos, kurios yra plėtojamos tam tikrų profesinių ar suinteresuotų grupių, jos gali stokoti subalansuoto požiūrio. Lietuvoje padaryti galima daug ką – yra projektai, mintys, tačiau visgi aš turiu nuogąstavimą dėl turinio, kokybės.

Ką patartumėte studentams, kurie nori kreiptis pagalbos į specialistus, tačiau bijo, nedrįsta, jaučia gėdą ar nežino, nuo ko pradėti?

Kiekvienas žmogus turi savo santykį su bet kokia paslauga, su gydytojais, psichoterapeutais, be abejo, su psichologais taip pat. Tai yra labai individualu, atėję iš mūsų kultūrinių nuostatų, todėl manau, kad jeigu žmogus yra pribrendęs tam ir poreikis yra aktualesnis negu stigma ar baimė, tai jis ir eis. Daugeliui jaunų žmonių Lietuvoje yra pakankamai priimtina psichologo pagalbos, psichoterapijos idėja. Deja, psichoterapija labiausiai tik privačiame sektoriuje prieinama. Nežinau, kiek būtų veiksminga sakyti, kad turi eiti dabar, ar neturi eiti – tai nėra raštingumas. Raštingumas yra daug platesnis: kai gali atpažinti savo psichikos sveikatos poreikius, žinoti, kas maždaug galėtų padėti ir supratimas, kad tame nėra nieko gėdingo.

Lietuvos studentų sąjunga vykdo projektą „Sistemingo studentų psichinės sveikatos stiprinimo programa Lietuvos aukštosiose mokyklose“, kuriuo siekiama skatinti psichologinio konsultavimo paslaugų ir emocinės paramos plėtrą studentams, užtikrinant kvalifikuotą pagalbą Lietuvos aukštosiose mokyklose ir įgyvendinti prevencines veiklas, skatinančias geresnę studentų psichinę sveikatą bei kuriančias ir puoselėjančias teigiamą psichologinį klimatą aukštosiose mokyklose.