Lietuvių studentų delegacija leidosi į kelionę, kurioje susidūrė su karo realybe ir pažino Ukrainos jaunimo stiprybę bei kasdienybę. Ši kelionė ne tik leido giliau suprasti sudėtingą Ukrainos situaciją, bet ir atskleidė studentų bendruomenių tarpusavio ryšio svarbą. Kiekviena diena buvo kupina emocijų, naujų potyrių ir iššūkių, o patirtys paliko gilų įspaudą kiekvieno dalyvio širdyje.
Susipažinkite iš pirmų lūpų – LSS prezidento Pauliaus Vaitiekaus 6 dienų Ukrainoje liudijimas.
Pirmoji diena: Atvykimas į karo realybę
Kirtus Ukrainos sieną, delegacijos nuotaika akimirksniu pasikeitė. Buvo sunku nepastebėti pokyčių ore, tačiau vietinių elgesys nustebino – atrodė, lyg viskas tęstųsi kaip įprasta. Važiuodami per miestus bandėme pastebėti kažką, kas primintų karo laikotarpį, tačiau aplinka atrodė stebėtinai rami ir normali.
Atvykus į Vinitsą mus pasitiko su tradicine duona ir druska. Pasitikimas buvo toks šiltas, kad jautėmės lyg atvykę į vieną iš Lietuvos miestų. Tai suteikė jaukumo ir artumo jausmą. Pirmosios dienos veiklos prasidėjo filmo „The Hardest Hour“ peržiūra. Šio filmo siužetas buvo sukurtas remiantis vietinių gyventojų socialiniais tinklais dalintais įrašais ir telefonu filmuota medžiaga. Jau pirmosios minutės padėjo suprasti, kokia yra ukrainiečių kasdienybė, ir tai tapo akistata su tikrove, kurioje atsidūrėme.
Filmas parodė ne tik karo realijas, bet ir vietinių gyvenimo subtilybes, jų stiprybę susigyvenant su šiaurpiomis aplinkybėmis. Ukrainiečių reakcijos į šį filmą buvo labai iškalbingos – nors iš išorės viskas atrodė gerai, jų emocijos atskleidė gilią prisitaikymo prie karo būseną.
Vakare dalyvavome komandinio darbo užsiėmimuose, kurie tapo puikia galimybe geriau pažinti ukrainiečių delegaciją. Jie mus priėmė su dideliu šiltumu ir draugiškumu, o tai iš karto leido pajusti bendrystės dvasią.
Po intensyvios dienos veiklų turėjome grįžti iki vidurnakčio, nes tada prasidėjo komendanto valanda. Sugrįžę į viešbutį paklausėme ukrainiečių, ką reikėtų daryti oro pavojaus atveju. Jų atsakymas buvo netikėtas: „O kam?“ – iš pradžių atrodė šokiruojantis, bet kartu ir savotiškai juokingas. Vėliau paaiškėjo, kad Vinicą retai pasiekia tiesioginės atakos, todėl jie į tai žiūri ramiai.
Pirmoji diena paliko gilų įspūdį – nuo šilto pasitikimo iki emocingų patirčių, kurios išryškino Ukrainos žmonių stiprybę ir gebėjimą prisitaikyti. Ši kelionės pradžia tapo svarbia įžanga į tai, kas mūsų laukia toliau.
Antroji diena: Tarp dronų laboratorijų ir fronto paramos istorijų
Diena prasidėjo anksti – maždaug 5 ryto, kai mūsų delegacija buvo pažadinta oro pavojaus signalų. Telefonuose ir gatvėse aidėję įspėjimai sukėlė nerimą. Pirmasis susidūrimas su šia realybe buvo nejaukus – laukėme žinių iš ukrainiečių, ar reikėtų sunerimti. Tačiau nesulaukę atsakymo ir pasibaigus signalams, grįžome prie miego.
Dienos programa prasidėjo Vinicos pedagoginiame universitete. Turėjome galimybę susipažinti su jo infrastruktūra ir dabartinėmis studijų aktualijomis. Universitetas paliko įspūdį ne tik savo modernumu, bet ir nuostabiu muziejumi, kuris atskleidė ne tik universiteto istoriją, metodologijų pokyčius, įrangos evoliuciją, bet ir Ukrainos folkloro bei tradicijų turtingumą.
Po ekskursijos sekė susitikimas su Vinicos regiono studentų atstovybėmis. Jie dalijosi savo kasdienybės iššūkiais ir prioritetais. Klausantis jų pasisakymų, buvo neįmanoma nesusimąstyti, kiek svarbios mūsų problemos atrodo lyginant su jų rūpesčiais – nuo priedangų kūrimo iki paramos kariams organizavimo. Jų kasdienybė visiškai kitokia. Kai atėjo mano eilė pasisakyti, mūsų problemos atrodė menkos. Todėl tiesiog akcentavau bendrystės svarbą ir būtinybę ieškoti būdų, kaip padėti kolegoms Ukrainoje. Kaip studentų sąjunga, neabejojame dėl paramos Ukrainai svarbos.
Technologijos karo tarnyboje
Po susitikimo vykome į Vinicos nacionalinį technologijų universitetą. Ten sužinojome, kaip universitetai prisideda prie karo eigos. Mums parodė laboratorijas, kuriose mokoma dronų valdymo ir vykdomi kiti su frontu susiję projektai. Tai privertė susimąstyti apie aukštojo mokslo paskirtį. Vieniems atrodo, kad pokyčiai vyksta per greitai, kitiems – per lėtai, tačiau čia akivaizdu, kad paskirtį diktuoja aplinkybės, kuriomis gyvenama.
Tarpkultūrinis vakaras
Vakaro programa tęsėsi ekskursija po Vinicą, o galiausiai dalyvavome Ukrainos delegacijos surengtame tarpkultūriniame vakare. Ukrainiečiai pristatė savo istoriją, kultūrą ir tradicijas. Nepakartojama buvo matyti jų užsidegimą – jiems labai svarbu, kad mes domėtumėmės jų šalimi. Mūsų delegacija pasirodė pasiruošusi – apie Ukrainą žinojome tikrai daug!
Vakaro kulminacija tapo tradicinių ukrainietiškų patiekalų gamyba. Lietuvos delegacija ruošė varenyky (koldūnus su bulvių įdaru). Nors mūsų rezultatas grožiu neprilygo vietinių gamybai, skonis, manome, buvo puikus. Šio vakaro svarbą buvo sunku pervertinti. Matėme ukrainiečių veidus, spindinčius džiaugsmu, kai dalijomės žiniomis ir diskusijomis apie jų istoriją.
Žinoma, neapsieita ir be tradicinių gėrimų degustacijos, tačiau tai jau istorija kitiems metraščiams. 😊
Lietuvos studentai gamina varenyky
Trečioji diena: Kai karo gilzės virsta meno drobėmis
Rytas prasidėjo kūrybinėmis dirbtuvėmis, kurios paliko gilų įspūdį. Kiekvienas iš mūsų gavo karo metu naudotas gilzes ir turėjo jas paversti meno kūriniais, atspindinčiais mūsų jausmus. Nors nesu menininkas, piešimo procesas leido šiek tiek geriau išreikšti save. Stebėdamas kolegų darbus, supratau, kaip skirtingai kiekvienas iš mūsų suvokia šią situaciją ir kokius jausmus ji sukelia. Šie „šedevrai“ tapo unikaliu prisiminimu, kurį parsivežėme į Lietuvą.
Karo gilzės
Baigę dirbtuves, keliavome į Vinicos savivaldybę susitikti su jaunimo departamento atstovais. Susitikimo metu aptarėme jaunimo situaciją tiek Ukrainoje, tiek Lietuvoje. Man teko pristatyti Lietuvos studentų sąjungą (LSS) ir akcentuoti mūsų bendrystės svarbą. Panaši istorinė patirtis ir bendri iššūkiai kuria stiprų ryšį tarp mūsų šalių.
Vienas iš pagrindinių akcentų buvo mūsų fizinio buvimo svarba. Daugelis tarptautinių partnerių nedrįsta atvykti į Ukrainą, tačiau mūsų apsilankymas vietiniams yra labai reikšmingas – tai parodo, kad jie nėra vieni. Vaikštant gatvėmis ir kalbant lietuviškai, dažnai sulaukdavome smalsių vietinių žvilgsnių. Tai buvo šiltas priminimas, kad mūsų palaikymas čia tikrai jaučiamas.
Vakarinė žvakių misija
Vakare prisidėjome prie svarbios veiklos – gaminome vadinamąsias „apkasų žvakes“. Šios žvakės skirtos kareiviams, esantiems apkasuose, padėti apšviesti aplinką, pasikaitinti maistą ar tiesiog sušilti. Tai gali atrodyti kaip smulkmena, tačiau tokios priemonės kareiviams yra gyvybiškai svarbios. Per gerą valandą pavyko pagaminti apie šimtą žvakių. Tikimės, kad jos bent šiek tiek palengvins tų, kurie kovoja fronte, kasdienybę.
Ši diena dar kartą priminė, kad net mažiausi veiksmai gali turėti didelę reikšmę. Tiek gilzės, pavirtusios meno drobėmis, tiek paprastos žvakės bylojo apie tai, kad net karo šešėlyje yra vietos kūrybai, bendrystei ir paramai.
Ketvirtoji diena: Problemos be sienų – sprendimų paieškos Vinicoje
Rytą pradėjome dirbtuvėmis, kuriose aptarėme problemas, su kuriomis šiandien susiduria ukrainiečių studentai. Grupėse diskutavome apie psichologinę gerovę, motyvacijos trūkumą, išteklių stygių ir kitus iššūkius, kurie dabar itin aštrūs Ukrainos akademinėje bendruomenėje. Daugelis šių problemų mums atrodė pažįstamos iš COVID-19 pandemijos laikotarpio, kai buvo priverstinė izoliacija, tačiau Ukrainos situacija kur kas sudėtingesnė.
Darbo grupė su Ukrainos studentais
Dalis universitetų šalies rytuose yra visiškai sugriauti arba perkelti į kitas vietas. Studentai išsibarstę po visą šalį – mokosi nuotoliniu būdu arba laikinuose perkeltuose universitetuose. Nepaisant šių iššūkių, kai kurios aukštosios mokyklos sugebėjo įsirengti slėptuves su auditorijomis ir miegamosiomis vietomis, tačiau tokių pavyzdžių labai nedaug. Studentų noras turėti daugiau fizinio kontakto ir bendruomeniškumo buvo itin ryškus – tai spinduliavo kiekviename jų žodyje.
Po diskusijų išvykome iš jaunimo centro „Kvadrat“ ir pradėjome kelionę link traukinių stoties. Traukinyje, važiuodami į Kijevą, patyrėme įdomią kelionę, kuri priminė scenas iš Hario Poterio filmų – miegamosios kajutės suteikė kelionei savitą žavesį.
Kijevo realybė: tarp oro pavojaus ir kasdienybės
Atvykus į Kijevą, tik išlipus iš traukinio, mus pasitiko oro pavojaus sirenos. Dar prieš kelionę mus įspėjo, kad Kijeve šiuos įspėjimus reikia vertinti kur kas rimčiau nei Vinicoje, nes „Shahed“ dronų atakos čia vyksta beveik kasdien. Išgirdę signalus, skubėjome į metro, kuris, būdamas vienas giliausių pasaulyje, yra tinkama priedanga nuo oro atakų.
Problema kilo dėl to, kad dėl pavojaus dalis metro linijų nebeveikė. Mūsų laimei, viešbutis buvo toje pačioje upės pusėje, tad metro kursavo ir mes sėkmingai pasiekėme kelionės tikslą.
Atvykus į viešbutį netoli Ukrainos Parlamento, gavome kambarius 16–18 aukštuose, iš kurių atsivėrė įspūdinga Kijevo panorama. Pavalgę vakarienę ir susitvarkę kambarius susirinkome trumpai dienos apžvalgai. Tačiau šį ramų vakarą nutraukė naujos oro pavojaus sirenos.
Kijevo dangus: „fejerverkai“ ir gynyba
Iš pradžių nesupratome, ar turėtume eiti į priedangą, tačiau pamatę šviesas danguje – tai, ką vietiniai vadina „fejerverkais“, – supratome, kad Kijevo oro gynybos sistema pradėjo veikti. Prožektoriai ieškojo orų dronų, o raketos kildavo į dangų, neutralizuodamos grėsmes, kurias ukrainiečiai vadina „dovanelėmis“. Vaizdas buvo įspūdingas, bet kartu ir šokiruojantis.
Mieste viskas sustojo. Po vidurnakčio prasidėjusi komendanto valanda padarė miestą neįprastai tykų – girdėjosi tik sirenos ir pravažiuojančių pagalbos tarnybų automobiliai. Galiausiai nubėgome į viešbučio priedangą, kur ir praleidome pirmąją naktį Kijeve. Besikartojantys oro pavojaus signalai neleido ramiai miegoti kambariuose, todėl susirangėme ant grindų priedangoje.
Ši pirmoji naktis Kijeve tapo intensyviu priminimu apie karo realybę, su kuria ukrainiečiai susiduria kiekvieną dieną. Tai buvo tik pradžia mūsų patirties šiame mieste.
Penktoji diena: Kijevas gyvena – tarp legendų ir oro gynybos sirenų
Dieną pradėjome ekskursija po Kijevą, kurią vedė dvi vietinės studentės. Jos aprodė svarbiausius miesto objektus ir pasidalino istorijomis apie reikšmingiausius Ukrainos įvykius. Stebint bejudantį miestą buvo sunku patikėti, kad šalyje vyksta karas. Gatvės buvo pilnos žmonių, turgūs veikė kaip įprasta, o muzikantai ir toliau grojo. Vaikštant atrodė, kad gyvenimas Kijeve tęsiasi kaip visada – panašiai, kaip prisiminiau iš savo apsilankymo 2021 metų rugsėjį.
Tačiau šis įspūdis greitai pasikeitė. Pasiekėme Nepriklausomybės aikštę – vietą, kur 2014 metais vyko Euromaidanas. Netoliese buvo nedidelis žemės lopinėlis, kuris staiga mus sugrąžino į karo realybę. Jį dengė šimtai vėliavėlių, kiekviena simbolizuojanti žuvusį karininką, pažinotą vietinių. Tūkstančiai vėliavų – ne tik ukrainiečių, bet ir iš Kolumbijos, Prancūzijos, Lietuvos, Čilės bei kitų šalių – bylojo apie karo tragediją. Šioje vietoje dingsta šypsenos, ir susiduri su siaubu, kurį žodžiais sunku apibūdinti.
Savadarbis karo paminklas Kijeve
Meno instaliacijos ir karo pasakojimai
Po šios emociškai įtemptos stotelės keliavome į meno galeriją. Čia buvo eksponuojamos menininkų iš viso pasaulio instaliacijos, atspindinčios karo vaizdus. Kūriniai perteikė skausmą, viltį ir tragediją, kurią išgyvena ukrainiečiai. Šie darbai buvo tarsi gyvi liudininkai, padedantys geriau suprasti karo poveikį žmonių gyvenimams.
Vėliau nuvykome į privačią filmo „Buča“ peržiūrą. Tai meninis filmas, pasakojantis apie siaubingus įvykius, kurie vyko Bučoje karo pradžioje. Pagrindinis filmo herojus – lietuvių kilmės asmuo, kuris, užuot pasitraukęs į saugesnę vietą, liko ir gelbėjo žmones iš užgrobtos teritorijos. Filmas sukrėtė savo realistiškumu ir emociniu svoriu. Jis atskleidė ne tik Bučos siaubus, bet ir ukrainiečių drąsą, stiprybę bei jų nesibaigiantį troškimą padėti vieni kitiems.
Po filmo: mintys ir emocijos
Išėję iš kino teatro, jautėme sunkiai apibūdinamas emocijas. Tai, ką anksčiau skaitėme straipsniuose ar matėme socialiniuose tinkluose, staiga tapo realybe. Kiekvienas filmo epizodas atspindėjo tai, ką ukrainiečiai išgyveno iš tikrųjų.
Vakare mūsų laukė tarpkultūrinis renginys su Lietuvos delegacija, tačiau po tokios dienos buvo sunku įsitraukti į pramogas. Tądien baigėme veiklas tyliau nei įprasta.
Karo kasdienybė – tik dar vienas žadintuvas
Oro pavojai tapo neatsiejama mūsų kasdienybės dalimi. Jie nebežadino baimės, o greičiau priminė žadintuvą. Kaip ir kas vakarą, apie 10 valandą vakaro, prasidėjo naujas pavojus. Ši diena parodė, kad gyvenimas karo sąlygomis yra pripildytas kontrastų – tarp tylos ir triukšmo, tarp grožio ir siaubo, tarp stiprybės ir liūdesio.
Šeštoji diena: Bučos ir Irpinės randai – tylus liudijimas apie siaubą
Šeštą dieną pradėjome ekskursiją į Irpinę ir Bučą – miestus, kurie karo pradžioje patyrė baisiausius smūgius.
Atstatyta Irpinė: žvilgsnis į praeities siaubą
Pirmasis sustojimas buvo Irpinė. Nors miestas atrodo beveik visiškai atstatytas, karo žymės vis dar gyvos žmonių atmintyje ir kai kuriose vietose. Sustojome prie memorialo susprogdintam tiltui. Klausydamiesi istorijų apie tai, kas čia vyko, ir tapatindami jas su anksčiau matytais vaizdais žiniasklaidoje ar telegramo kanaluose, patyrėme keistą jausmą – stovėdami šioje vietoje bandėme suvokti, kaip viskas galėjo taip toli nueiti.
Vaizdas – griuvėsiai ir tylus memorialas – priminė, kokie žiaurūs padariniai lydi karą. Tai, kas atrodo nesuvokiama, čia išleido nuodus ir karčiai apjuodino vietos realybę.
Universiteto tragedija: švietimo ir siaubo sankirta
Toliau aplankėme University of the State Fiscal Service of Ukraine, kurio vienas pastatas buvo sunaikintas rusų karių, o universiteto slėptuvės buvo naudojamos kankinimams. Vaizdus buvo sunku apdoroti – sudegusios sienos, kulkų žymės, šaltas ir bejausmis sunaikinimas.
Susitikome su universiteto studentais ir administracija, kurie pasidalino savo istorijomis. Nors nemaža dalis studentų grįžo į kontaktines studijas, daugelis vis dar mokosi nuotoliniu būdu. Matydami šiuos žmones ir išgirdę jų pasakojimus, galėjome tik spėlioti, kaip institucijos, skirtos švietimui ir jaunimo ateičiai, galėjo tapti karo taikiniais.
Automobilių instaliacija: karo palikimas
Prieš palikdami Irpinę, sustojome prie meno instaliacijos, sudarytos iš karo metu sudegusių ir sugriautų automobilių. Kiekvienas kulkų suvarpytas automobilis pasakojo tragišką istoriją. Šis „karo muziejus“ ne tik vizualiai, bet ir emociškai priminė čia vykusius šiurpius įvykius.
Automobilių instaliacijaBuča: liudytojas ir didvyris
Toliau keliavome į Bučą – miestą, kuris tapo vienu žinomiausių Rusijos agresijos simbolių. Aplankėme skautų centrą, kur praleidome dieną dalyvaudami veiklose ir klausydamiesi pasakojimų. Ypač įsiminė žurnalisto liudijimas apie tai, ką jis matė Bučoje, – jo istorijos palietė ne tik mus, bet ir ukrainiečių delegaciją.
Beprotybė, kurią rusai vykdė šiame mieste, sunkiai suprantama net ir tamsiausiuose vaizduotės kampeliuose. Miestas, pilnas civilių, tapo karo brutalumo įkaitu.
Paminklas Bučos aukoms
Viena iš įsimintiniausių vietų buvo paminklas, skirtas 500 Bučos aukų atminimui. Vėliavėlės su gimimo datomis nuo 1940 iki 2014 metų liudijo apie visų kartų tragediją. Prieš karo mašiną nebuvo nei amžiaus, nei statuso ribų – visi tapo taikiniais. Sustojus prie paminklo, žodžiai tapo bereikšmiai, o emocijos užliejo kiekvieną iš mūsų.
Monumentas Bučos aukoms
Nepamirštamos išvados
Po šios dienos grįžome į viešbutį su daugybe minčių. Kai pagalvoji, kad tai, kas vyko Irpinėje ir Bučoje, toli gražu nesibaigė ir vyksta toliau, kyla klausimas – kaip Vakarų šalys gali sakyti, jog „pavargo remti Ukrainą“? Tokios patirtys priverčia suprasti, kad moralinė ir fizinė pagalba šaliai, kovojančiai už savo laisvę, yra ne prabanga, o būtinybė.
Mūsų tylėjimas arba pasyvumas šiuo metu reikštų leidimą neteisybei laimėti. Ukrainos žmonių kančios ir aukos neturi būti pamirštos ar ignoruojamos, nes tai yra ne tik jų, bet ir mūsų visų kova už laisvę, už teisę gyventi be baimės ir priespaudos.
Kelionė mums buvo priminimas, kad turime vertinti tai, ką turime, ir dalytis savo resursais bei pastangomis su tais, kuriems jų labiausiai reikia. Ukraina kovoja ne tik už save – ji kovoja už vertybes, kuriomis gyvena visa Europa. Ši patirtis parodė, kad mūsų tarptautinė bendrystė, vizitai ir parama nėra tik simboliniai – jie yra reikalingi tiek moralei kelti, tiek realiai pagalbai užtikrinti.
Tai buvo kelionė, kuri keičia pasaulėžiūrą. Grįžome ne tik praturtėję patirtimi, bet ir su dar didesniu atsakomybės jausmu tęsti šį bendradarbiavimą bei palaikyti Ukrainą visomis įmanomomis priemonėmis.
Ukrainos ir Lietuvos studentai