Kai buvau pirmame kurse, vienas žmogus man sakė, kad atstovybė – tai savanoriška veikla ir čia galėsiu skirti tiek savo laiko, kiek norėsiu. Praėjus šešeriems metams, rašydama žodį savanorystė norėčiau ir sutikti, ir paprieštarauti vienu metu. Iš vienos pusės – taip, mes aukojame savo laiką dėl kitų gerovės, nesitikėdami nieko atgal, tačiau iš kitos pusės, sakydami, kad galime įsitraukti tiek, kiek patys norime, prasilenkiame su realybe. Savanorystę šioje organizacijoje aš matau tik iki sutikimo tapti savivaldos nariu, vėliau savanorystė baigiasi ir tai tampa pareiga. Kitaip tariant: tu savanoriškai gali pasirinkti, ar nori čia būti, bet kai jau nusprendi, tuomet esi atsakingas už savo organizaciją ir tave supančius žmones. Lygiai taip pat, kaip savanoriškai pasiimti katę iš gyvūnų globos namų – niekas neverčia, bet jei jau pasiimi, tai tampa tavo pareiga ja rūpintis. Atsakomybė ateina ne su prisiimamomis pareigomis, o su supratimu apie veiklą ir misiją, kurios siekiame. Kiekvieną kartą išgirdusi, kai žmonės sako „neturiu laiko šiam darbui ir neprivalau jo daryti, nes tai savanoriška veikla“, aš norėčiau jo paklausti – ar tu apskritai supranti, kas yra atstovybė? Ar tikrai tau čia vieta?
Buvo laikas, kai aš galvojau, kad atstovybei reikia manęs. Kad jai reikia mano laiko, mano idėjų, mano užsispyrimo įgyvendinti pokytį, bet iš tikrųjų – atstovybei manęs niekada nereikėjo. Ji egzistuoja jau daugybę metų, puikiai veikė prieš man ateinant ir, žinau, toliau puikiai veiks man išėjus. Tai MAN jos visada reikėjo. Man reikėjo žmonių su kuriais galėčiau dalintis, žmonių, kurie žino, kas yra atstovybė. Šitoj vietoj aš pabrėžiu žodį dalintis, nes mano akimis, dalintis sugeba tik tie, kurie turi aukštą savivertę. Tie žmonės nesiekia garbės, postų, jiems nereikia „karūnos“, jiems nereikia, kad kažkas šauktų „šaunuolis“, nes jie žino, kokie jie yra, net ir tada, kai niekas neuždeda „like‘ų“ ant jų padarytų darbų. Tie žmonės tiesiog nori padėti kitiems ar įgyvendinti savo idėjas. Jie supranta, kad tapti stipresniu gali tik tuomet, kai sugebėsi pakelti visus esančius aplink save. Čia ir yra visas atstovybės gražumas – mes labiausiai augame, augindami kitus.
Norėčiau, kad suprastumėt – atstovybė sukasi ne apie jus, o apie tuos, kuriems galit padėti (studentus, seniūnus, atstovybininkus, dėstytojus … – čia jau patys pasirinkit, kas jums yra „tie“). Ir tik tada, kai padarysit viską, kad „tiems“ būtų geriau, tik tada, kai nieko neprašydami, nieko nesitikėdami gauti atgal, pažiūrėsit jiems į akis… Tada suprasite, kas yra savanorystė, ir dėl ko čia esate.