Nemokamą emocinę paramą teikiančios viešosios įstaigos „Jaunimo linija“ vadovė Greta Laukaitienė teigia, kad savižudybė yra impulsyvus poelgis, todėl esant savižudiškai būsenai valandos pokalbis iš širdies gali padėti emocijoms nurimti bei pamatyti ir kitokias išeitis, o anonimiškas skambutis su savanoriu gali padėti jaustis saugiau nei gyvai susitinkant su specialistu.
Kaip kilo idėja įsteigti Jaunimo liniją? Kodėl ji svarbi visuomenei?
Prieš beveik 30 metų, 1991 m. vasario 16 d. pradėjo veikti pirmasis savanoriškas emocinės paramos telefonas Lietuvoje – Vilniaus „Jaunimo linija“. Jaunimo linijos įkūrėja psichologė psichoterapeutė dr. Kristina Ona Polukordienė tuomet parengė savanorių ruošimo programą ir pagal ją paruošė pirmąją savanorių grupę. Idėja burti tokią paramos liniją kilo iš patirčių vedant grupinius užsiėmimus su paaugliais, kuriuose išryškėjo pagalbos vienas kitam ir pokalbių galia. Taip pat steigiant liniją buvo remiamasi nepriklausomybės pradžioje atsivėrusiomis galimybėmis semtis užsienio patirties. Nuo pat pirmosios savanorių paruošimo programos buvo remiamasi emocinės paramos tarnybų užsienyje patirtimi – JAV „Teen line“, Didžiosios Britanijos „Samaritans“ bei tarptautinės organizacijos „Befrienders International“.
Tokia pagalbos forma yra svarbi visuomenės psichinės sveikatos stiprinimo ir savižudybių prevencijos dalis, nes pagalba prieinama bet kuriuo paros metu, iš bet kurio Lietuvos kampelio, yra nemokama, anonimiška ir konfidenciali. Pokalbis su paruoštu savanoriu, turinčiu puikius aktyvaus klausymo įgūdžius, padeda geriau suprasti save patį ir savo jausmus, patyrinėti savo situaciją, kartu paieškoti išeičių, susidėlioti mintis. Esant savižudiškai būsenai, pokalbis tikrai gali išgelbėti gyvybę, nes savižudybė – impulsyvus poelgis, o valandos pokalbis iš širdies gali padėti emocijoms nurimti bei pamatyti ir kitokias išeitis.
Kodėl buvo orientuotasi būtent į jaunus žmones?
Į Jaunimo liniją gali skambinti visi žmonės, nepaisant amžiaus, lyties, rasės, demografinės ar socialinės padėties. Savanoriai visiems besikreipiantiems suteikia emocinę paramą. Tačiau Jaunimo linija vykdo ir nemažai visuomenės švietimo veiklos, socialinių projektų, mokymų – būtent ši mūsų veikla yra daugiausiai orientuota į jaunus žmones, siekiant ilgalaikių pokyčių mūsų visuomenės psichikos sveikatos būklėje. Jauni žmonės, laiku išgirdę apie emocinės sveikatos svarbą ir būdus, kaip savimi rūpintis, tikimės, taps sveikesniais visuomenės nariais, kurie bus ir sektinas pavyzdys savo draugams, vaikams, artimiesiems, kolegoms.
Kaip, bėgant laikui, keitėsi Jaunimo linijos teikiamos paslaugos?
1991 m. įsikūrė Vilniaus „Jaunimo linija“, vėliau 1993 m. Kauno ir 1997 m. Klaipėdos „Jaunimo linijos“. Šios, tuomet atskiros, organizacijos turėjo ir atskirus telefono numerius, tačiau 2003 m., siekiant didesnio aiškumo skambinantiems, šios trys linijos buvo sujungtos į vieną telefoną, kuris gyvuoja iki dabar – 8 800 28888. Taip pat nuo 2002 m. teikiame emocinę paramą elektroniniais laiškais, mūsų tinklapyje parašius laišką per 24 val. žmogus gauna atsakymą iš savanorio.
Naujausia paslauga – nuo 2016 m. teikiama emocinė parama pokalbiais internetu (chat’u). Taip pat per mūsų tinklapį galima pradėti pokalbį su savanoriu susirašinėjant. Ši paslauga prieinama iš bet kurio pasaulio krašto, kuriame yra internetas, todėl patraukli ne tik Lietuvoje gyvenantiems, tačiau ir užsienyje esantiems mūsų tautiečiams. Tiesa, chat’as plečiamas po truputį ir šiuo metu yra prieinamas pirmadieniais – šeštadieniais nuo 18 iki 22 val.
Kaip manote, ar anonimiškumas yra svarbus faktorius, kreipiantis pagalbos į Jaunimo liniją, o ne renkantis susitikimą su specialistu?
Tikrai yra žmonių, kuriems anonimiškumas labai svarbus, ypač tiems, kurie nedrįsta kreiptis, kuriems sunku dalintis savo istorija ir jausmais. Anonimiškas skambutis su savanoriu gali padėti jaustis saugiau ir leistis į atvirą pokalbį nei gyvas susitikimas su specialistu. Taip pat savanoris gali atrodyti artimesnis, „toks kaip aš“, jaukesnis žmogus pokalbiui nei specialistas. Tačiau verta paminėti, kad yra būsenų ir sveikatos sutrikimų, kuomet būtina specialisto pagalba ir, jei skambinantysis sutinka, mūsų savanoriai padeda susirasti kur tokią pagalbą žmogus galėtų gauti.
Ar matote poreikį ateityje plėsti paslaugas ar kurti naujas?
Šiuo metu po truputį plečiame ir vystome chat‘o paslaugą, siekiame, jog ateity ji būtų prieinama visą parą ir visomis dienomis. Taip pat norime vis daugiau užsiimti ir visuomenės švietimo veikla, ypač mokymais, nes jaučiame, jog per 30 veiklos metų esame sukaupę vertingos patirties ir žinių, kuriomis norisi dalintis su visuomene. Na, o karantinas sukėlė minčių ir idėjų apie nuotolinius savanorių parengiamuosius kursus ir budėjimus, kurie leistų kviesti savanoriauti žmones iš įvairių Lietuvos ir ne tik vietų. Tokiu būdu, plėsdami savanorių bendruomenę, vis daugiau mūsų visuomenės narių supažindiname su emocine sveikata, kaip padėti sau ir kitam.
Jūsų nuomone, ar aukštosios mokyklos turėtų daugiau dėmesio skirti studentų psichikos sveikatai, ar pakanka kitų pagalbos formų, tokių kaip, pavyzdžiui, Jaunimo linija?
Manau, jog aukštosios mokyklos tikrai galėtų daugiau dėmesio skirti studentų psichikos sveikatai – ypač vertinga būtų kuo daugiau viešinti šiuo metu jau egzistuojančias pagalbos formas, kurių yra tikrai nemažai, taip pat kurti vidinę aukštosios mokyklos kultūrą, kurioje kreipimasis pagalbos yra stiprybės, o ne silpnumo ženklas ir taip prisidėti prie visuomenės stigmų mažinimo, be to, pasitelkiant į pagalbą kitas organizacijas, šalia akademinio švietimo įterpti ir užsiėmimų apie psichinę sveikatą. Manau, jog ir psichikos sveikatos specialistas aukštojoje mokykloje galėtų būti puikus sprendimas, jei pavyktų sukurti pasitikėjimą specialistu ir užtikrinti jo / jos efektyvų darbą.
Ir pabaigai, ką patartumėte studentams, kurie nori kreiptis pagalbos į specialistus, tačiau bijo, nedrįsta, jaučia gėdą ar nežino, nuo ko pradėti?
Norėtųsi labai padrąsinti, nes tie, kurie kreipiasi pagalbos, yra stiprūs, o ne silpni. Galbūt iš pradžių verta paskaityti straipsnių ar knygų, pažiūrėti video ar paklausyti tinklalaidžių apie sau rūpimą temą, problemą, kitų žmonių patirtis, kurie susidūrė su tuo pačiu. Tai tikrai padrąsina ir padeda suprasti, kad nesi vienas su savo situacija. Taip pat kviečiu pabandyti paskambinti į Jaunimo liniją, tai galėtų būti gera proga pajusti pokalbio gydomąją galią; be to, mūsų savanoriai gali padėti surasti ir tinkamo specialisto kontaktus.
Iniciatyva „Ar studentų psichikos sveikata – aukštųjų mokyklų reikalas“ yra dalis Lietuvos studentų sąjungos vykdomo projekto „Sistemingo studentų psichinės sveikatos stiprinimo programa Lietuvos aukštosiose mokyklose“, kuriuo siekiama skatinti psichologinio konsultavimo paslaugų ir emocinės paramos plėtrą studentams, užtikrinant kvalifikuotą pagalbą Lietuvos aukštosiose mokyklose ir įgyvendinti prevencines veiklas, skatinančias geresnę studentų psichinę sveikatą bei kuriančias ir puoselėjančias teigiamą psichologinį klimatą aukštosiose mokyklose.