„Labiausiai jaučiasi – kad žmonės nori gyventi gyvenimą čia ir dabar.“ – apie gyvenimą Kijeve kalba buvęs Lietuvos studentų sąjungos(LSS) viceprezidentas. Maksimas Milta dalinasi savo patirtimis LSS, Europos studentų sąjungoje(ESU), bei dabartinėje darbovietėje – „The Reckoning project“
Maksimai, šiuo metu gyveni Kijeve ir vadovauji The Reckoning Project Ukrainos biurui. Galbūt galėtum bendruomenei papasakoti truputėlį plačiau apie savo dabartinę veiklą?
Mes užsiimame trimis pagrindinėmis veiklomis. Viena iš jų yra susijusi su karo nusikaltimų dokumentavimu. Daugiausiai mes dirbome ties civilių kankinimų ir vaikų deportacijų dokumentavimu.
Antroji mūsų veikla yra susijusi su teisiniu darbu. Strategijos, kaip, kurioje vietoje, kokiu metu, pagal kurį statutą labiausiai apsimoka imtis pastangų, kad nusikaltėlius patraukti atsakomybėn. Ir pagal tai rengiami ar tai skundai, ar tai raportai, ar kita medžiaga.
Ir trečias žingsnis yra apie tai, ką mes vadiname „viešosios opinijos teismu“. Kaip mes galime dėti pastangas tam, kad viešasis diskursas apie Rusijos karo nusikaltimus Ukrainoje būtų grįstas ne Rusijos dezinformacija ir propaganda, o atvirkščiai – būtų grįstas patikimais šaltiniais, patikimomis istorijomis, originaliomis istorijomis.
Kokie asmeniniai įvykiai ar patirtys labiausiai formavo tave ir tavo vertybes ir požiūrį? Kas visgi pastūmėjo tave į tokį kelią, kuriame tu dabar esi?
Visko po truputį buvo, bet tas laikotarpis, kai aš dirbau LSS viceprezidentu tarptautiniam atstovavimui man buvo labai svarbus. Po LSS aš buvau du kartus išrinktas į ESU vykdomąjį komitetą. Buvo man dvidešimt metų, kai aš pradėjau dirbti LSS, tai čia geriausias įmanomas laikas ne pažiūrų susiformavimui, bet jų išgryninimui.
Mano pirmas renginys, kurį reikėjo organizuoti, buvo Alma Mater konferencija. Taigi, kai tau staiga reikia prikviest iš vyriausybės atstovų ir iš seimo narių kažką, tai yra labai užgrūdinti patirtis.Tu išgrynini savo pažiūras, bet tada neišvengiamai tau vis tiek reikia turėti įgūdžių, kad praktikuoti tas pažiūras, nes kitaip jos išlieka tik galvoje.
Kadangi šiuo metu pats gyveni Kijeve, Ukrainoje, psichologinė ir fizinė sveikata vis tiek yra svarbus klausimas. Tai gal gali pasidalinti kažkokiais patarimais kaip tau pačiam sekasi su tuo dirbti būnant Ukrainoje?
Kijeve dabar, aš manau, gyvenimas nėra sunkus. Aš turiu internetą, aš turiu elektrą, turiu vandenį namuose, parduotuvėse yra maisto, galiu nuvažiuoti į kavinę, restoraną.
Aišku, yra apribojimų – yra komendanto valanda, yra elektros atjungimas. Nuolatos matai žmones, kurių galūnės yra amputuotos. Žmonių turtas naikinamas, žmonės yra patyrę pačius skaudžiausius įmanomus dalykus.
Reikia suvokti, kad Ukraina yra didžiulė ir kur jau kur, o Kijeve gyvenimas tikrai nėra sunkus. Galų gale, Kijeve, trijų su puse milijonų gyventojų mieste, rizika būti sužalotam arba mirti nuo karo yra kur kas mažesnė negu rizika būti partrenktam mašinos.
Ir kas labiausiai jaučiasi – kad žmonės nori gyventi gyvenimą čia ir dabar, nes jie yra mažiau užtikrinti dėl to, koks gyvenimas gali būti ir ar jis bus rytoj.
Lietuvoje mes vis keliame klausimą: kaip Lietuvoje skatinti pilietinį aktyvumą ir atsakomybę?
Aš nemanau, kad mes turim kažkokią tragišką situaciją, su kuria reikia čia kažką kardinaliai daryti, bet man labai nepatinka, kad Lietuvoje yra menkas rinkėjų dalyvavimas rinkimuose. Aš manau, reikia imtis proaktyvių veiksmų. Tam yra skirtingų patirčių. Yra šalių, kur balsavimas yra privalomas visiems.
Yra toksai XX amžiaus politinis filosofas C. Berlin. Ir jo viena iš knygų yra „Ežiukas ir lapė“. Lapė žino daug dalykų. Ežiukas žino vieną, bet svarbų dalyką. Ir mintis yra apie tai, kad yra skirtingų gyvenimo būdų. Yra būdas, kai tu koncentruojiesi į vieną kažkokį vertybinį klausimą, kažkokią veiklą, vieną kažką ir tu tame ir gyveni nuolatos. Yra kitas gyvenimo būdas ir kiti žmonės, kur domisi skirtingais dalykais ir iš to semiasi savo gyvenimą. Ir nėra čia, kad ežiukas pranašesnis už lapę ar lapė už ežiuką.
Ką aš noriu tau pasakyti, kad jeigu tu esi tokioj situacijoj kaip nevyriausybinė organizacija, kur tu nori augti į plotį kokybės sąskaita, nebūtinai tai yra geriausias sprendimas, kadangi nevyriausybiniame sektoriuje yra labai vertinamas tavo produktyvus nuoširdumas ir praktikavimas to, kuo tiki. Ir todėl sakau, yra ir privalumų tame, kad būti mažam, nes užtat kiekvienas iš tų mažesnių apraiškų gali būti labai stiprus iš savęs.
Bet yra tada tokių klausimų, kur struktūriškai būtina, kad kažkas vyktų, ko nevyksta. Ir vienas iš jų, aš manau, yra aktyvumas rinkimuose.
Gal turit kokį palinkėjimą LSS bendruomenei?
Aš manau, kad svarbiausia yra žingeidumas ir tą žingeidumą reikia praktikuoti: nuo savanorio studentų atstovybės organizuojamame renginyje iki prezidento ar alumni. Kuo daugiau yra žingeidumo ir jis yra nuolatos praktikuojamas, tuo geriau turėtų sektis išlaikyti kartelę ir ją auginti.