Preloader

Augustas Baltrėnas: Aš renkuosi savanoriauti dėl vertybių

Lietuvos studentų sąjungos organizacijos stiprinimo vadovas Augustas Baltrėnas dalinasi mintimis apie jaunų žmonių savanorystę organizacijose. Kviečiame skaityti.

Veikiame organizacijoje, kuri paremta savanorystės principu, kuomet jauni žmonės / studentai veikia organizacijos naudai neatlygintinai, kaip manai, kokiu tikslu jie tai daro? 

Žmonių motyvai, kodėl jie kažką daro, kažkur dalyvauja ar vykdo kažkokius projektus būna trijų rūšių: išoriniai, tai dalykai, kuriuos mes tikimės gauti iš kitų žmonių ar organizacijos; vidiniai, tai, kaip mes tikimės pasijausti ar kokie tikimės būti; altruistiniai, kai tikimės, kad nauda bus kažkam kitam, kai elgiamės vienaip ar kitaip dėl kitų žmonių. Savanoriška veikla yra graži tuo, kad joje galima tikėtis visų trijų motyvų išpildymo, kartais net vienu metu.

Dažnai galvojama, kad žmonės savanoriauja, kad padėtų kitiems, kad kiti kažką gautų, bet altruistiniai motyvai labai dažnai eina kartu su vidiniais – padėdamas kitiems, tikiesi pasijausti geriau, didžiuotis savimi, kad padarei kažką gero, galbūt pasitikėti savimi labiau. Savanoriavimas gali atnešti žmogui pilnatvės jausmą, o neretai, kartu su tuo, dar ir savirealizaciją – nebūtinai karjeros prasme, labiau savęs pažinimo, savo poreikių ar charakterio atradimo.

Galvojant apie atlyginimą, dažniausiai galvojama apie piniginį atlyginimą – gaunamą algą, priedus ir panašiai, tačiau tai nėra vienintelis atlyginimo tipas. Pinigai yra tik labiausiai apčiuopiama, tačiau labai mažai veiksminga motyvacija. Ne veltui yra sakoma, kad kuo daugiau gauni, tuo daugiau nori, o jeigu dar kažkas kitas už tą patį darbą uždirba daugiau pinigų nei tu? Arba vieną mėnesį gauni priedą už atliktą darbą, o kitą mėnesį ne? Pinigai nekelia pasitenkinimo vykdant kažkokią veiklą, dažnai jie sukuria tik didesnį nepasitenkinimą. Savanoriškos veiklos „valiuta“ yra žmonės. Žmonės sukuria tuos išorinius motyvus. Tai – draugai, pripažinimas, organizacija su tavo vertybėmis, kuriai gali priklausyti ar net labai maži dalykai, kurie yra nepajaučiami, bet labai reikalingi. Taigi, sakyčiau, kad savanorišką veiklą vadinti neatlygintina nelabai galime, kadangi atlyginimas savanoriaujant neretai būna didesnis, nei dirbant už pinigus. 

Kiekvienas asmuo, esantis šioje organizacijoje, neša bendrą ir kartu savo asmeninę idėją, kaip manai, kokios tos idėjos yra? 

Organizacija žlunga tuomet, kai dingsta jos idėja arba ji yra įgyvendinama. Kiekvienoje organizacijoje yra kažkokia idėja, dėl kurios yra dirbama, kurią stengiamasi įgyvendinti. Tik tai yra vadinama ne idėja, o organizacijos vizija. Žinoma, vizija gali keistis bėgant laikui, kadangi organizacijos tobulėja, pasiekia vieną tikslą po kito ir pastebi, kad ta idėja, dėl kurios stengiasi, yra nebeaktuali arba atrandą naują idėją, kuri jiems atrodo svarbesnė.

Pavyzdžiui, Microsoft pirmoji vizija, dėl kurios įmonė įsikūrė, buvo „Kompiuteris kiekvienuose namuose ir ant kiekvieno stalo“, tačiau, laikui bėgant, ta idėja pasikeitė į visai kitokią; „Padėti viso pasaulio žmonėms ir verslui atrasti savo pilną potencialą“. Tai yra tos bendros idėjos, dėl kurių dirbama, kurias turi žinoti kiekvienas žmogus organizacijoje ir nešti atsakomybę už jų įgyvendinimą.

Žinoma kiekvienas žmogus nešasi su savimi ir savo asmeninę idėją. Tai yra atsakymas į klausimą „Kokią organizaciją aš noriu palikti?“. Deja, bet retai asmeninė vizija sutampa su organizacijos, tačiau tai nebūtinai yra labai blogai, jei šios idėjos neprieštarauja viena kitai. Svarbiausia sau įsivardinti, kas tai yra, dėl ko tu dirbti, ko tu sieki ar tai yra organizacijos vizija, ar tai yra kažkokia kita, asmeninė, bet svarbu, kad ji būtų, kitu atveju galima daryti prielaidą, kad žmogus veikia tam, kad veiktų, todėl, kad jam patogu arba per sunku palikti tą vietą, kurioje yra, o tai naudos neatneš nei jam, nei pačiai organizacija

Ką kiekvienas žmogus gali atnešti / duoti organizacijai, kurioje savanoriauja ir ką organizacija duoda žmogui? 

Kiekvienas žmogus pasirenka, ką jis atneša ar duoda organizacijai – tai gali būti visiškai nieko, bet tai gali būti ir absoliučiai viskas. Tai labai priklauso nuo įdedamo darbo, o konkrečiau – nuo to, kiek žmogui rūpi organizacija, kurioje veikia. Vienas žmogus neša labai daug ir, tuo pačiu, labai mažai galios. Kodėl taip yra?

Veiklos prasme. vieno žmogaus indėlis, ypač labai didelėje organizacijoje, pavyzdžiui, kurioje veikia keli šimtai žmonių, yra labai mažas, kartais beveik nepastebimas, jis nepadaro labai didelės įtakos pačios organizacijos veiklai, jos gyvavimui, misijos įgyvendinimui trumpuoju laikotarpiu. Juk net ir padarius didelį darbą, įgyvendinus labai svarbų tikslą, organizacija nepasikeičia nuo to, visi pasidžiaugia ir tęsia savo darbus toliau. Tačiau, kultūros prasme, vienas žmogus gali visiškai sugriauti arba, priešingai, labai iškelti organizaciją. Tai yra akimi nematomi procesai, tačiau kiekvienas vieno žmogaus poelgis ar net pasisakymas gali pakeisti kitų žmonių mąstymą, kurie pakeis dar kitų žmonių mąstymą ir taip, sujungus grandinę, per gana ilgą laikotarpį pasikeičia visų požiūris į organizaciją, o tuo pačiu ir visa kultūra.

Vienas žmogus gali duoti organizacijai labai daug, o kiek jis duoda, tiek ir gauna atgal. Ypač savanoriškos organizacijos nėra savanaudės, jos atiduoda atgal tiek, o kartais ir daugiau, nei įdeda pats žmogus. Pas mus organizacijoje tai labai gerai matosi iš Alumnų, kurie visada grįžta ir grįžę sako „Aš atėjau dalintis ir atiduoti tai, ką gavau pats“, o tai reiškia, kad jie pasiėmė tiek daug, kad net ir išėję dar vis nori atiduoti atga

O kodėl tu pasirinkai savanoriauti, kokia yra tavo asmeninė idėja?

Aš gyvenu idėjomis, kurios buvo išugdytos manyje pačioje savanoriavimo pradžioje. Visų pirma, tai, kad manęs organizacijai nereikia, organizacijos reikia man. Niekada negalvoju, kad be manęs organizacija pražūtų. Noriu padaryti didelę įtaką jai, bet žinau, kad jei ne aš, tai visada bus kitas žmogus. Tačiau žinau, kad man reikia ir ko man reikia iš jos. Gal tai skamba šiek tiek savanaudiškai, tačiau mes visi esam dalinai savanaudžiai ir visada ieškom, ką mes iš to gausim, kokia mums prasmė iš to. Aš lygiai taip pat ieškau, ką galiu pasiimti iš organizacijos, kad kai tai pasiimsiu, galėčiau atiduoti kitiems.

 O antra idėja yra viską daryti iš idėjos. Tuo ir graži savanoriška veikla, argi ne? Juk čia tu nedirbi pagal kažkokias aprašytas funkcijas, pagal tai, ką tau pasako ir kaip tau pasako dirbti. Čia yra laisvė daryti tai, ką tu nori ir kaip nori, svarbu, kad matytum prasmę tame, ką tu pasirenki. Visa tai man susiveda į tai, kad aš renkuosi savanoriauti dėl vertybių. Aš vadovaujuosi organizacijos vertybėmis ir ta kultūra, kurią jos sukuria. Būtent kultūra leidžia man atskleisti save, leidžia matyti prasmę, leidžia mylėti ne tik tai, ką darau, bet ir kaip, ir kodėl tai darau. Galų gale, viskas yra mūsų rankose, mes renkamės savo kelią gyvenime, ne kažkas kitas. Aš pasirinkau tokį kelią ir tikrai nesigailiu.