| Įtraukiantis neįgaliųjų ugdymas: nuo aidų iš svetur iki praktikos Lietuvoje | 2009-10-06 |
Rūta Ruolytė
Jau keletą metų skirtingose pasaulio šalyse žmonės, dirbantys su negalios temomis, savo darbo kryptimi ir tikslu laiko neįgaliųjų įtrauktį (tarpt.: inkliuzija). Įtrauktis pastebimai keičia integracinį požiūrį į neįgaliųjų ir visuomenės santykius. Tokiu būdu veikloms, skirtoms kurti sąlygas neįgaliųjų visaverčiam gyvenimui visuomenėje, formuojamas naujas kokybinis pagrindas. Tik ar suprantame, ką reiškia įtrauktis ir kuo ji skiriasi nuo ligšiol egzistavusio integracinio požiūrio?
Įtrauktis, - kaip savų buvimas tarp savų
Atsakymo į šiuos klausimus kurį laiką ieškojau ir pati. Dalį jų rasti padėjo rugsėjo 22-25 d. Varšuvoje (Lenkija) vykusi tarptautinė konferencija ,,Mokslas visiems”. Ją organizavo jau daugiau nei dešimtmetį veikiantis Varšuvos universiteto ,,Studentų su negalia centras“, kuriam vadovauja regos negalią turintis Pawel Wdovik. Kartu su 250 dalyvių iš 30 pasaulio šalių dalyvavau šioje konferencijoje ir skaičiau pranešimą tema ,,Įtraukties suvokimas Lietuvos aukštajame moksle: rizikingas išlikimo žaidimas ar tikras prieinamumo vystymas“.
Konferencijoje akcentuota, jog įrauktis pabrėžia abipuses pastangas - tiek neįgaliojo, tiek aplinkinių - siekti žmogaus aktyvaus ir visaverčio dalyvavimo visuomenės gyvenime. Šiame procese yra ugdomi patys neįgalieji, lygiagrečiai vykdant visuomenės švietimą ir siekiant žmonių elgsenos pokyčių. Kalbant apie įtrauktį, pabrėžiamas savaiminis asmens laikymas neatskiriamu visuomenės nariu, tuo, kas nedalomai yra visuomenėje kaip vienas jos gyvasties elementų. Štai integracinis požiūris daugiau dėmesio skiria žmogaus „pritaikymui“ ir „prisitaikymui“ prie visuomenės.
Yvonne Dilys Bradlaugh, jau daugiau nei 4 dešimtmečius dirbanti su psichikos sutrikimų turinčiais asmenimis Italijoje, konferencijoje klausė, ar įtraukiantis ugdymas skatina socialinę įtrauktį, ar įtraukianti bendruomenė skatina įtraukiantį švietimą? Pailiustruoti integracijos ir įtraukties skirtumą ji pasiūlė tokią istoriją: „įsivaizduokit šeimos vakarienę namuose. Kaip Jūs jaustumėtės būdamas tarp savo artimųjų?, – tikriausiai, atsipalaidavęs dalintumėtės savo dienos įspūdžiais ir diskutuotumėt. Įsivaizduokit, kaip jaustųsi svetimas žmogus atėjęs į šią vakarienę? Tikriausiai, šiek tiek suglumęs bandytų prisitaikyti prie sėdinčiųjų ir elgtis tinkamai pagal jų taisykles ir vertybes“. Ir čia Yvonne apibendrino: „Norint, kad kuo daugiau neįgalių žmonių visuomenėje jaustųsi jos visateisiais piliečiais, gebančiais veikti ir patenkintais savo gyvenimu, reikia skatinti įtraukties proceso vystymąsi“.
Taigi, įtrauktis nepalieka progos žmogui aplinkoje jaustis svetimam, ji skatina visų buvimą tarp visų, kaip savų tarp savų.
Situacija Lietuvoje
Pažvelkime, kaip įtraukties kontekstu atrodo Lietuva.
2008/2009 akademiniais mokslo metais aukštosiose mokyklose studijavo 980 neįgalūs studentai, t.y. 0, 5 procento viso studentų skaičiaus Lietuvoje. Manote, tai daug ar mažai? Galiu atsakyti, jog šis skaičius yra mažas, nors verta paminėti, kad neįgaliųjų studentų skaičius nuo 2005/2006 akademinių mokslo metų padvigubėjo.
Užsienio patirtis rodo, kad sudarius tinkamas sąlygas studijuoti, neįgaliųjų studentų skaičius išauga iki 5 proc. ir daugiau. Lietuvoje šiuo metu galima pastebėti teigiamas tendencijas: vis daugiau aukštųjų mokyklų pradėjo pritaikyti fizinę aplinką judėjimo negalią turintiesiems (tokių mokyklų yra 19), regos negalią turintiesiems aplinką pritaikyti ėmėsi 4 aukštosios mokyklos, klausos negalią turintiesiems – 7. Net 13 aukštųjų mokyklų yra įvardinę, kad jose dirba negalios koordinatoriai, 13-je aukštųjų mokyklos yra teikiamos specialiosios paslaugos neįgaliesiems.
Aukštųjų mokyklų aplinkos pritaikymas, paslaugų sistemos vystymasis ar atsakingų asmenų paskyrimas koordinuoti negalios klausimus pats savaime neatskleidžia ir neparodo neįgaliųjų studentų įtraukimo į sprendimų priėmimo procesus ar jų aktyvaus dalyvavimo. Taip pat lieka neaišku, ar aukštosiose mokyklose negalios koordinatoriai yra atsakingi už visas iškylančias problemas, ar skirtingi fakultetai ir administracija bendradarbiauja tarpusavyje. Vis dėlto galima teigti, kad šių dienų Lietuvoje ,,įtraukiantis“ požiūris ir praktikos pradeda formuotis. Neįgalieji studentai vis daugiau yra įtraukiami į Studentų savivaldų ir mokslines veiklas, dalyvauja sprendimų priėmimo procesuose aukštosiose mokyklose dėl studijų sąlygų gerinimo.
Kur ir kaip judėti toliau?
Taigi, ką mes visi turime daryti, jog eitume link efektyvaus neįgaliųjų studentų įtraukties proceso vystymo ir įgyvendinimo aukštajame moksle?
Pirmiausia, norisi girdėti pačių neįgaliųjų moksleivių ir studentų balsus, jų tėvus aktyviai dalyvaujančius sprendimų priėmimo procesuose. Turime siekti ir užtikrinti, jog kuo daugiau skirtingas negalias turinčių vaikų galėtų mokytis bendrojo lavinimo mokyklose. Aukštosios mokyklos, kurdamos palankią aplinką neįgaliesiems, negali sau leisti apsiriboti vien tik fizinės aplinkos pritaikymu judėjimo negalią turintiems žmonėms, bet stengtis, kad būtų sukurtos sąlygos studijuoti regos, klausos bei kitas negalias turintiems studentams.
Turėtų būti plėtojamas ir konstruktyvus dialogas tarp vidurinių ir aukštųjų mokyklų, neįgaliųjų organizacijų, o svarbiausia, su pačiais neįgaliaisiais studentais. Valstybės lygmeniu yra svarbu, jog būtų ratifikuota Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija, kuria bus užtikrintas įtraukiantis visų lygių švietimas ir mokymasis visą gyvenimą (24 straipsnis). Šiuo metu Konvenciją pasirašė 139 šalys, o papildomąjį protokolą – 82 šalys. Šiandien jau 66 šalys ratifikavo konvenciją ir 44 pasirašė papildomą protokolą.
Savotišku sufleriu galėtų būti ir Europos specialiųjų poreikių ugdymo agentūros išskiriami įtrauktį lemiantys veiksniai. Pagal šiuos, įtraukiantį ugdymą skatina ugdymo sistemų įvertinimas, pedagogų ir dėstytojų ruošimas dirbti su skirtingas negalias turinčiais asmenimis. Akcentuojamos neįgaliesiems moksleiviams ir studentams teikiamos specialiosios paslaugos, alternatyvūs finansavimo šaltiniai.
Baigdama šį pasidalinimą mintimis apie naują požiūrį į neįgaliuosius visuomenėje, norėčiau tikėti, kad iš svetur vis dažniau atskriejantys aidai apie pozityvius poslinkius šioje srityje turi galimybę virsti kasdiene praktika Lietuvoje. Jei įsisamonsime, kad sudarydami visavertes sąlygas neįgaliems asmenims ugdytis ir dalyvauti, galime tikėtis jų aktyvumo ir rezultatyvaus įnašo į mūsų šalies gyvenimą, manau, taip ir bus.
Jau keletą metų skirtingose pasaulio šalyse žmonės, dirbantys su negalios temomis, savo darbo kryptimi ir tikslu laiko neįgaliųjų įtrauktį (tarpt.: inkliuzija). Įtrauktis pastebimai keičia integracinį požiūrį į neįgaliųjų ir visuomenės santykius. Tokiu būdu veikloms, skirtoms kurti sąlygas neįgaliųjų visaverčiam gyvenimui visuomenėje, formuojamas naujas kokybinis pagrindas. Tik ar suprantame, ką reiškia įtrauktis ir kuo ji skiriasi nuo ligšiol egzistavusio integracinio požiūrio?
Įtrauktis, - kaip savų buvimas tarp savų
Atsakymo į šiuos klausimus kurį laiką ieškojau ir pati. Dalį jų rasti padėjo rugsėjo 22-25 d. Varšuvoje (Lenkija) vykusi tarptautinė konferencija ,,Mokslas visiems”. Ją organizavo jau daugiau nei dešimtmetį veikiantis Varšuvos universiteto ,,Studentų su negalia centras“, kuriam vadovauja regos negalią turintis Pawel Wdovik. Kartu su 250 dalyvių iš 30 pasaulio šalių dalyvavau šioje konferencijoje ir skaičiau pranešimą tema ,,Įtraukties suvokimas Lietuvos aukštajame moksle: rizikingas išlikimo žaidimas ar tikras prieinamumo vystymas“.
Konferencijoje akcentuota, jog įrauktis pabrėžia abipuses pastangas - tiek neįgaliojo, tiek aplinkinių - siekti žmogaus aktyvaus ir visaverčio dalyvavimo visuomenės gyvenime. Šiame procese yra ugdomi patys neįgalieji, lygiagrečiai vykdant visuomenės švietimą ir siekiant žmonių elgsenos pokyčių. Kalbant apie įtrauktį, pabrėžiamas savaiminis asmens laikymas neatskiriamu visuomenės nariu, tuo, kas nedalomai yra visuomenėje kaip vienas jos gyvasties elementų. Štai integracinis požiūris daugiau dėmesio skiria žmogaus „pritaikymui“ ir „prisitaikymui“ prie visuomenės.
Yvonne Dilys Bradlaugh, jau daugiau nei 4 dešimtmečius dirbanti su psichikos sutrikimų turinčiais asmenimis Italijoje, konferencijoje klausė, ar įtraukiantis ugdymas skatina socialinę įtrauktį, ar įtraukianti bendruomenė skatina įtraukiantį švietimą? Pailiustruoti integracijos ir įtraukties skirtumą ji pasiūlė tokią istoriją: „įsivaizduokit šeimos vakarienę namuose. Kaip Jūs jaustumėtės būdamas tarp savo artimųjų?, – tikriausiai, atsipalaidavęs dalintumėtės savo dienos įspūdžiais ir diskutuotumėt. Įsivaizduokit, kaip jaustųsi svetimas žmogus atėjęs į šią vakarienę? Tikriausiai, šiek tiek suglumęs bandytų prisitaikyti prie sėdinčiųjų ir elgtis tinkamai pagal jų taisykles ir vertybes“. Ir čia Yvonne apibendrino: „Norint, kad kuo daugiau neįgalių žmonių visuomenėje jaustųsi jos visateisiais piliečiais, gebančiais veikti ir patenkintais savo gyvenimu, reikia skatinti įtraukties proceso vystymąsi“.
Taigi, įtrauktis nepalieka progos žmogui aplinkoje jaustis svetimam, ji skatina visų buvimą tarp visų, kaip savų tarp savų.
Situacija Lietuvoje
Pažvelkime, kaip įtraukties kontekstu atrodo Lietuva.
2008/2009 akademiniais mokslo metais aukštosiose mokyklose studijavo 980 neįgalūs studentai, t.y. 0, 5 procento viso studentų skaičiaus Lietuvoje. Manote, tai daug ar mažai? Galiu atsakyti, jog šis skaičius yra mažas, nors verta paminėti, kad neįgaliųjų studentų skaičius nuo 2005/2006 akademinių mokslo metų padvigubėjo.
Užsienio patirtis rodo, kad sudarius tinkamas sąlygas studijuoti, neįgaliųjų studentų skaičius išauga iki 5 proc. ir daugiau. Lietuvoje šiuo metu galima pastebėti teigiamas tendencijas: vis daugiau aukštųjų mokyklų pradėjo pritaikyti fizinę aplinką judėjimo negalią turintiesiems (tokių mokyklų yra 19), regos negalią turintiesiems aplinką pritaikyti ėmėsi 4 aukštosios mokyklos, klausos negalią turintiesiems – 7. Net 13 aukštųjų mokyklų yra įvardinę, kad jose dirba negalios koordinatoriai, 13-je aukštųjų mokyklos yra teikiamos specialiosios paslaugos neįgaliesiems.
Aukštųjų mokyklų aplinkos pritaikymas, paslaugų sistemos vystymasis ar atsakingų asmenų paskyrimas koordinuoti negalios klausimus pats savaime neatskleidžia ir neparodo neįgaliųjų studentų įtraukimo į sprendimų priėmimo procesus ar jų aktyvaus dalyvavimo. Taip pat lieka neaišku, ar aukštosiose mokyklose negalios koordinatoriai yra atsakingi už visas iškylančias problemas, ar skirtingi fakultetai ir administracija bendradarbiauja tarpusavyje. Vis dėlto galima teigti, kad šių dienų Lietuvoje ,,įtraukiantis“ požiūris ir praktikos pradeda formuotis. Neįgalieji studentai vis daugiau yra įtraukiami į Studentų savivaldų ir mokslines veiklas, dalyvauja sprendimų priėmimo procesuose aukštosiose mokyklose dėl studijų sąlygų gerinimo.
Kur ir kaip judėti toliau?
Taigi, ką mes visi turime daryti, jog eitume link efektyvaus neįgaliųjų studentų įtraukties proceso vystymo ir įgyvendinimo aukštajame moksle?
Pirmiausia, norisi girdėti pačių neįgaliųjų moksleivių ir studentų balsus, jų tėvus aktyviai dalyvaujančius sprendimų priėmimo procesuose. Turime siekti ir užtikrinti, jog kuo daugiau skirtingas negalias turinčių vaikų galėtų mokytis bendrojo lavinimo mokyklose. Aukštosios mokyklos, kurdamos palankią aplinką neįgaliesiems, negali sau leisti apsiriboti vien tik fizinės aplinkos pritaikymu judėjimo negalią turintiems žmonėms, bet stengtis, kad būtų sukurtos sąlygos studijuoti regos, klausos bei kitas negalias turintiems studentams.
Turėtų būti plėtojamas ir konstruktyvus dialogas tarp vidurinių ir aukštųjų mokyklų, neįgaliųjų organizacijų, o svarbiausia, su pačiais neįgaliaisiais studentais. Valstybės lygmeniu yra svarbu, jog būtų ratifikuota Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija, kuria bus užtikrintas įtraukiantis visų lygių švietimas ir mokymasis visą gyvenimą (24 straipsnis). Šiuo metu Konvenciją pasirašė 139 šalys, o papildomąjį protokolą – 82 šalys. Šiandien jau 66 šalys ratifikavo konvenciją ir 44 pasirašė papildomą protokolą.
Savotišku sufleriu galėtų būti ir Europos specialiųjų poreikių ugdymo agentūros išskiriami įtrauktį lemiantys veiksniai. Pagal šiuos, įtraukiantį ugdymą skatina ugdymo sistemų įvertinimas, pedagogų ir dėstytojų ruošimas dirbti su skirtingas negalias turinčiais asmenimis. Akcentuojamos neįgaliesiems moksleiviams ir studentams teikiamos specialiosios paslaugos, alternatyvūs finansavimo šaltiniai.
Baigdama šį pasidalinimą mintimis apie naują požiūrį į neįgaliuosius visuomenėje, norėčiau tikėti, kad iš svetur vis dažniau atskriejantys aidai apie pozityvius poslinkius šioje srityje turi galimybę virsti kasdiene praktika Lietuvoje. Jei įsisamonsime, kad sudarydami visavertes sąlygas neįgaliems asmenims ugdytis ir dalyvauti, galime tikėtis jų aktyvumo ir rezultatyvaus įnašo į mūsų šalies gyvenimą, manau, taip ir bus.
Varšuvos Konferencijoje skaitytą pranešimą galite peržiūrėti, paspausdę šią nuorodą.